Šokti yra gera. Smagu yra tyrinėti save, savo judesį ir būti scenoje su bendraminčiu. O žiūrėti šokio spektaklius - linksma. Būtent taip atrodė šių metų lapkričio 19 d. Mariaus Pinigio, Mariaus Paplausko ir Andriaus Stakelės „(g)round zero“ premjera Vilniuje.
Linksma ne tik dėl to, kad du jauni gražūs vyrai scenoje išdarinėjo visokias smagybes, grumdamiesi šokio stiliais ir atlikimu, žaisdami savo (o ir tikrai nemažos dalies publikos) vaikystės prisiminimais. Linksma, nes ne tik spektaklio rodymas, bet ir pats jo atsiradimo faktas yra drąsus. O beprotiški, drąsūs triukai, ypač sėkmingai pavykę, visada džiugina. Tik ar „(g)round zero“ triukas visiškai pavyko, spręsti dar anksti.
Spektaklis sukonstruotas labai paprastai: du šokėjai Mariai pradeda apšilimą grumdamiesi, kurio muzika turi skambėti, kurio šokio stilius ir pasaulėžiūra turi imti viršų iki kol ryškiai apsirengęs A. Stakelė - Strange Zero - keistas nulis užima vietą prie pulto ir pradeda pats kontroliuoti muzikinį ir kartu šokio pasakojimą. Jo metu keičiant muzikinius kūrinius (nuo atpažįstamų iki mokamų mintinai) šokėjai patiria įvairias transformacijas nuo terminatorių iki gelbėtojų, nuo skirtingų stilių šokėjų, kovojančių vienas su kitu, iki bendradarbiavimo. Laiko atsikvėpti tik prieš paskutinę sceną gavę šokėjai spektaklį pabaigia tamsoje pranykstančiu duetu apie meilę šokiui ir kūrybai. Pasakojimas paprastas, aiškus, bet ne visai išplėtotas. Pradėdami apvaliu nuliu, nuo pačios pradžių pradžios arba nulinio raundo šokėjai pasiūlo nemažai žadančią priešistorę to, kas turi atsitikti.
Jų kintantis šokio stilius, bendradarbiavimas, kovos motyvai primena Naujojo cirko savaitgalyje matytą Overhead Project „Kūno karnavalą“. Šis akrobatikos spektaklis apie imtynes ir fizinę realybę - tai aikštelė dviems atlikėjams manipuliuoti savo kūniškumu, skirtingais bendradarbiavimo būdais ir paprastais, atpažįstamais vizualiais ženklais. Panašiai ir „(g)round zero“ vyrukai manipuliuoja savo kūnais, skirtingais kovos ir partnerystės scenoje būdais, aiškiais vizualiais ženklais. Tik priešingai nei „Kūno karnavale“, lietuvių atlikėjų darbe vietos atsiranda kūrybinės energijos gaivalui. Šis, nesuvaldytas, gali ne tik džiuginti, bet ir pridaryti bėdos. O jos visiškai išvengti „(g)round zero“ nepavyko.
Kol kas žiūrint spektaklį mažiausiai aišku, kodėl iš pradžių konkuravę šokėjai, scenoje pasirodžius Strange Zero, staiga ima paklusti jo diktuojamam muzikiniam pasakojimui ir tik vieną kartą išreiškia nepasitenkinimą per ilgai užsitęsusiu motyvu. Būdami kartu toje pačioje scenoje, regis, šokėjai galėtų drąsiai išjungti jo muziką arba išvaryti jį patį. Kad tam jie turi fizinės jėgos, M. Pinigis ir M. Paplauskas parodo ne tik grumdamiesi apsivilkę kailiniais (ši scena priminė Agnijos Šeiko, Petro Lisausko ir Dariaus Berulio spektaklį „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, kuriame šoka ir M. Pinigis), bet ir intensyviai beveik be sustojimų šokdami. Tad tetrūksta, regis, noro nesileisti būti išnaudojamiems. Toks pasakojimas scenoje primena ir pačių šokėjų prieš premjerą išsakytą susirūpinimą šokiu, erdvių stoka, kūrybos galimybėmis Kaune. Visiems netinkama situacija taip ir nesprendžiama. Tarsi ir tikrame gyvenime egzistuotų į prisiminimus ir žaidimus įvaizdžiais įtraukiančio A. Stakelės keistojo nulio, sunkiai beprileidžiančio prie tikrovės, jos apmąstymo ir keitimo, atitikmuo.
Mieste, kuriame jauni kūrėjai turi itin mažai kūrybai skirtų erdvių, mieste, iš kurio nemaža dalis stengiasi išvažiuoti į Vilnių, iš tiesų sunku neprarasti vilties, kad galima kažką pakeisti. Norisi palaikyti kiekvieną nepriklausomą kolektyvą, trupę ar teatrą, sugebantį kurti spektaklius ir suburti žiūrovus. Tačiau neturint erdvių repeticijoms ir spektaklių rodymui, tokių lieka vis mažiau. Ir ne tik Kaune. Vilniuje rodyti spektaklius nepriklausomoms trupėms brangu tiek bet kuriame teatre, tiek ir Menų spaustuvėje. Klaipėdos kultūros fabrikas, galėjęs tapti įdomia erdve kūrėjams, neturi nei vienos teatrui pritaikytos aikštelės, o apie nepriklausomas trupes ir erdves joms Šiauliuose ar Panevėžyje net ir girdėti netenka. Tad ir dirba tie, kurie gali sau tai leisti, savo studijose, rašydami projektus ir kaupdami lėšas spektaklių rodymui.
Kaune situacija galbūt keisis. Bet tik galbūt, nes net ir pastačius Kauno menų inkubatorių, dar niekas negarantuoja, kad menininkai, kuriems jo labiausiai reikia, turės galimybių ir lėšų juo iš tikrųjų naudotis. O kol kas, kol jo dar nėra, galima tikėtis palaikymo iš Kauno Nacionalinio dramos teatro ar perkuriamo, performuojamo Kamerinio teatro. Gal dar Kauno universitetų. Ir, žinoma, iš kolegų kūrėjų, kurių gabių ir darbščių Kaune vis dar esama. Su jų pagalba, sunkiai dirbant galima pasiekti džiuginančių rezultatų arba sukurti naują istoriją, naują pradžią žadantį, įkvepiantį darbą. Svarbu nepasiduoti jokiems nuliams, imti švarų lapą, naują pradinį tašką ir dirbti.
Svarbu nepasiduoti, jei tokie sudėtingi triukai, kaip spektaklis miestui, kuriame jautiesi ne visai reikalingas, nepavyksta iš karto. Žiūrovams vis tiek gali būti linksma, net jei išvengti įtemptų situacijų teatre nepavyksta. Tyrinėti save, savo kūną, santykį su savo kūrybos lauko partneriais, su savo miesto ir šalies meno gyvenimu greičiausiai bus ne tik įdomi, bet ir gniuždanti patirtis. O parodyti spektaklį žiūrovams ir šokti nepasidavus beprasmybės ir nereikalingumo jausmams - sunku.
