Įsivaizduokite vietą, kurioje galėtumėte tiesiog mylėti ir būti mylimi. Ir niekas jūsų nesmerktų dėl to, ką pasirenkate mylėti ir kaip tą meilę išreiškiate. Įsivaizduokite vietą, kurioje galite viską: rengtis, kaip tik norite, šokti, kaip tik išeina; tiesiog būti. Rojus? Gali būti. Tas asmeninis, savas, nesiremiantis religinėmis traktuotėmis. Tokia gyvenimo oazė, kurioje galima pasislėpti nuo pasaulio tamsumų. Svajonių vieta, kurioje galima būti tuo, kuo norisi ir nesivaržyti.
Šokio spektaklis „Yet Another Day in Paraside“ („Eilinė / dar viena diena rojuje“; idėjos autorius, choreografas - Lukas Karvelis, dramaturgė - Sigita Ivaškaitė), atrodo, bando persvarstyti rojaus sąvoką, susikoncentruodamas į dviejų žmonių meilės temą. Tokios visokeriopos meilės, kuri, kaip sakoma, ir džiaugsme, ir varge, ir skausme, ir dar visaip. Kurioje, nepaisant visko, abi pusės bando išsilaikyti kartu. Ir skraidantys drugeliai jiems tik padeda (šiuo atveju tai - balionas-vienaragis).
Spektaklis prasideda nuo šokėjų Luko Karvelio ir Benoit Couchot bandymų išsilaikyti ant riedlentės. Abu apsitaisę lyg drag karalienės, su aukštakulniais, kurie tik dar labiau spartina žemės (na, ir riedlentės) slydimą iš po kojų. Garsą čia kuria tik persirenginėjimo (gal šiuo atveju labiau nusirenginėjimo) ir riedlentės ratukų bei aukštakulnių garsai - atrodo, kad žiūrovui yra demonstruojamas itin intymus momentas, itin jautrus dviejų asmenų buvimas kartu. Kai, atrodo, nieko daugiau aplink nėra, tik tie du žmonės - įsikabinę vienas kito, tvirtai besilaikantys, nes žino, kad čia saugu. Jie po truputį nusimeta rūbus, šitaip tarsi tik dar labiau stiprindami tarpusavio ryšį.
Spektaklyje „Yet Another Day in Paradise“ svarbus faktorius yra ir tai, jog šokėjai atlieka lygiaverčius vaidmenis - čia nėra pagrindinio ir antraplanio, jie abu - Karvelis ir Couchot - yra pagrindiniai, vienodai svarbūs ir be vieno jų neatsiskleistų kitas. Visą laiką matyti, kad jie žengia koja kojon ir veikia arba sinchroniškai, arba partneriauja taip, jog vieno judesys užpildo ir pratęsia kito judesį. Ir čia vėl galima galvoti apie meilę, tarpusavio ryšį - kad jis turi papildyti, o ne redukuoti.
Po intymaus riedlentės šou stebime persirenginėjimų maratoną - nuo suknelių iki treningų, kiekvieną kartą palydima vis kitokios judesio išraiškos, bet vis stiprinantį tarpusavio buvimą. Atrodo, lyg atlikėjai šitaip keliautų per buvimo kartu, partnerystės etapus - nuo pirminio įsimylėjimo iki prisirišimo, kai būti be kito tampa sunku. Toks bendro gyvenimo maratonas: kai galima šokti pagal savo susikurtą melodiją taip, kaip patiems norisi - nesvarbu, ką diktuoja aplinka. Savas rojus, - ir tai svarbiausia.
Galiausiai iš plastiško ir dailaus bendro lėkimo ratais, Karvelis ir Couchout parkritę ant grindų vis dar plastiškai, bet kartu kurstomi ir „žalios“, gaivališkos energijos, it kokie kirminai raitosi ant grindų (norėtųsi kažkaip estetiškiau apibūdinti šį vaizdą, bet, deja, pavyksta atrasti tik tokią analogiją). Ir, atrodo, tuo metu viskas išsprogsta ir tas ką tik susikurtas rojus įgyja realybei artimo prieskonio: lyg staiga būtų nukritę rožiniai akiniai ir tektų susitaikyti su idėja, kad išeiti iš rojaus į gyvenimą nėra lengva - būtis slegia, būtis dėlioja kliūtis, būtis tolina.
„Yet Another Day in Paradise“ tarsi primena, kad tikras rojus neegzistuoja - galima jį kurti, laikytis jo kaip idėjos, tačiau realybė galiausiai visada primins apie save. Taip pat ir čia, spektaklio vakarą - saugi teatro scena gali būti maža oazė, mažas asmeninis rojus queer žinute koduotam spektakliui, tačiau išėjus už salės ribų galima patekti į neapykantos kupiną zoną. Štai tada ir belieka kabintis į kitą, kurti savo rojų, bent jau dviese. Kartu „Yet Another Day in Paradise“ mums vis dar yra svarbi žinia apie vidinio rojaus galimybę, kai tikrąją savastį gali išreikšti ne tik scenoje, bet ir visuomenėje.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
