Režisūrinis teatro vadovo „debiutas“

2008-11-25 Respublika, 2008 11 25
Nuotrauka iš openspace.ru

aA

Pastatęs spektaklį antikine tema „Troilas ir Kresida“ J. Vachtangovo teatre Rimas Tuminas išvedė šį teatrą į sezono lyderius, pažymi Rusijos spauda ir kritikai.

Smarkiai rizikavo

Šį mėnesį Maskvoje įvykusi premjera – tai pirmasis lietuvių režisieriaus spektaklis daugiau kaip prieš metus tapus J. Vachtangovo teatro vadovu, rašo „Respublika“.

Pagal itin retai statomą Williamo Shakespeare´o pjesę sukurti spektaklį R. Tuminui padėjo scenografijos ir kostiumų dailininkas Julianas Tabakovas, kompozitorius Faustas Latėnas, spektaklyje vaidina puikus aktorių ansamblis.

Prieš spektaklio premjerą režisierius sakė, kad rinktis būtent šį W. Shakespeare´o kūrinį jam buvusi didelė rizika. „Aš jausčiausi daug tvirčiau imdamasis, pavyzdžiui, „Ričardą Trečiąjį“ arba „Julijų Cezarį“. Statant „Troilą ir Kresidą“, būtina gerai pažinti trupės potencialą, aktorių galimybes. Bet nutariau rizikuoti vildamasis, kad dirbdami galėsime pasijusti kaip vieningas ansamblis“, – sakė R. Tuminas, anksčiau J. Vachtangovo teatro scenoje pastatęs Nikolajaus Gogolio „Revizorių“.

R. Tumino stilius

Pasak dienraščio „Večerniaja Moskva“ („Vakarinė Maskva“), daugiau kaip metus R. Tuminas rengėsi savo „debiutui“ J. Vachtangovo teatro vadovo pareigose, kol išleido W. Shakespeare´o „Troilą ir Kresidą“ – retą viešnią teatro scenoje, vieną iš pačių mįslingiausių ir pesimistiškiausių didžiojo dramaturgo pjesių.

Daug metų tęsiasi Trojos karas, kilęs tarp graikų ir trojėnų dėl gražiosios Elenos. Jo metu gimsta meilė tarp antikinių Romeo ir Džuljetos – graikų kariuomenės apsiaustos Trojos princo Troilo (akt. Leonidas Bičevinas) ir graikės našlės Kresidos (akt. Jevgenija Kregždė).

Jiems lemta praleisti tik vieną santuokinę naktį ir patirti išsiskyrimą. „Gebėjimas išgyventi kare iškrėtė judviejų meilei piktą pokštą. Herojai, dievų palikuonys, Tumino spektaklyje pavirto juokingais ir piktais keistuoliais, tarsi atsispindinčiais kreivame veidrodyje. Tačiau kažkas trukdo žiūrovams iki valiai pasilinksminti su šia spalvinga kompanija. Tas „kažkas“ – tai pavojaus, gedėjimo, pykčio ir išnykstančio grožio atmosfera, ypatinga teatro poezija, pavergiantys alogizmai, pagal kuriuos visada galima nuspėti R.Tumino stilių“, – rašo „Večerniaja Moskva“ apžvalgininkė Olga Fuks.

Antispektaklis

R. Tumino teigimu, šis pastatymas yra labiau ne tradicinis spektaklis, bet antispektaklis, kur viskas vyksta žaidybine forma, nėra pagrindinių ir nepagrindinių vaidmenų. Teatro kritika šio spektaklio žanrą įvardija kaip komediją ar satyrinį farsą.

„Neskaitęs pjesės žmogus gali supykti ant režisieriaus dėl pasityčiojimo iš mitinių herojų. Deja, iš jų tyčiojosi pats W. Shakespeare´as. O Tuminas sugeba meistriškai išversti literatūros kalbą į teatro kalbą. Tuminas skaitė W.Shakespeare´o pjesę labai įdėmiai ir rado būdą kiekvienoje scenoje, kiekviename vaidmenyje sulydyti juoką su pasibaisėjimu, groteską su poezija, lyriką su nuodingiausia satyra. Po „Troilo ir Kresidos“ premjeros tapo aišku, kad Tuminas išvedė Vachtangovo teatrą į sezono lyderius. Įsivaizduoti, kad per tokį trumpą laiką iš tokių skirtingų aktorių pavyks sukurti galingą ansamblį, buvo neįmanoma“, – teigia žinoma teatro kritikė Marija Timaševa.

Daug kritikų pagyrų sulaukia ir ankstesnė premjera – R. Tumino kvietimu J. Vachtangovo teatre kūrusios lietuvių choreografės Anželikos Cholinos šokio spektaklis „Moterų krantas“ pagal Marlene Dietrich dainas.

RESPUBLIKA

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.