„Medžioklės scenų" (LNDT, kovo 22) režisierius Rolandas Atkočiūnas deklaravo: svarbiausia, kad spektaklyje nesijaustų teatras. Ir šios keistos nesvarumo būsenos scenoje/salėje jis pasiekė. Bet jei ne teatras, tai kas tuomet?
Scenografas (latvis Martinis Vilkarsis) sufleruoja: štai net scenos prieigas okupavo šiltadaržis su sintetiniais (o gaila, juk arbatinis tai verda, sriuba garuoja!) žalumynais dėžutėse - jie bus uoliai, kaip ir visoj agurkinėj Lietuvoj, purškiami vandeniu - vandentiekis į tiesiogine prasme sterilų spektaklį su nuolat po kranu plaunamom rankom ir lėkštėm yra nuvestas specialiai; ištaigingas, kaip iš žurnalo plėštas virtuvės komplektas anfas - ant ruošos stalo galite ir valgyti, ir melstis, ir žudyti; o nuo ryškios ir šaltos koklinės sienos atsimušusi šviesa publiką tiesiog surakina, nagi, mielieji, fotografuojamės visi kartu!
Šio keisto kaimo ne kaimo moterų glianciniai kostiumėliai ir figūrėlės, nutekintos kojos su aukštakulniais (kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė) taip pat turi aiškią nuorodą, daro publikai psichologinį spaudimą.
Kompozitorius (Algirdas Martinaitis) sufleruoja irgi gana garsiai, tirštai, tiesmukiškai nesubtiliai, „kad nesijaustų teatras". Perteklinis muzikinis fonas yra „iš gyvenimo", visaėdantis, jau seniai mus visus sumedžiojęs ir kaip čia buvęs. Per garsiakalbius lojantys šunys pirmo veiksmo pabaigoje publikai pats tas.
O antro veiksmo, taigi ir spektaklio, pabaigoje režisieriaus išlaikyta pauzė ir atviras, be jokių metaforinių taškų, neteatrinis finalas publiką dar, jau paskutinįsyk, suglumina: aktoriai jau išėjo nusilenkti ar dar vaidins?
Vokiečio Martino Sperro (1944-2002) pjesė, kurią jis parašė aštuoniolikos metų ir kurią fortūna kadaise kažkodėl išsirinko ir apšvietė visais prožektoriais, puikiai išversta Rūtos Jonynaitės, čia ir dabar matoma ir girdima kaip... tik ką parašyta lietuviška pjesė. Jos autorius galėtų būti ir koks naujasis (tiksliau, naujoji) RoRa. Keista, nors pjesėje mažoka dramaturgijos, jos skeletas, kai prisireikia, stebuklingai pasidengia raumenimis (pastatytas ir filmas, ir spektakliai ne tik Vokietijoje). Sperras, matyt, genialiai netyčiomis, intuityviai ir autobiografiškai, sužymėjo skaudamus nuosavo kūno taškus (santykiai su mama, kuri pavargo tave tokį mylėti; su mergina, kurios meilė smaugia tave) ir jie yra nenuskausminti iki šiol. „Scenų" dialogai rupūs, autentiški, padriki, paliekantys išganingus oro tarpus aktorių kūrybai.
Taigi, aktoriai gauna suvaidinti istoriją, kurioje yra du kitokie, „žymėtieji" veikėjai, homoseksualas ir neįgalusis - jie visaip nemėgstami, atstumiami, medžiojami, kol patys žiauriai pasišalina iš gyvenimo - o visa tai pirmą kartą atsitiko kažkokiame ponacistinės Vokietijos miesteliūkštyje. Na, žinoma, tas vokiškas-lietuviškas „oro tarpas" teoriškai kiek šokiruoja, tačiau praktiškai anas specifinis rudasis tvaikas iš spektaklio yra visai išdulkintas, istorija pradedama sekti tuščiame baltame popieriaus lape. Ir pamažu vokiečių-lietuvių istorijų istoriniai kontūrai sutampa: ilgai ir sunkiai kariavome (gyvenome priespaudoje), dabar reikia sparčiai ir agresyviai gerinti gerovę. Todėl mūsų altoriumi tampa štai toji gigantiška virtuvė, todėl mums labai trukdo, na, šiek tiek erzina visi tie nevykėliai, nenormalūs, kitalyčiai, kitataučiai... Ir taip toliau.
R. Atkočiūno meistriškai suvienyti aktoriai vaidina nevaidindami (mano galva, išskyrus kiek „teatrišką" Rasą Samuolytę). Arūno Sakalausko ir Eglės Gabrėnaitės, sūnaus ir motinos, sukurtų charakterių pustoniai magnetizuoja, įelektrina. Jųdviejų pritemdyti paveikslai atsiradę tarsi iš nieko, iš netvirtų balsų ir judesių, iš nebegalėjimo ką nors kam nors dar aiškinti. Tik karikatūrinius „žydrųjų" siluetus pažįstančiai visuomenei šie žmogiški veidai pačiu laiku. R. Atkočiūno režisūrinė publicistika yra ne tokia aitri kaip Jono Vaitkaus ir todėl priimtinesnė.
Visi, kas žiūri spektaklį ar girdi apie jį kalbant, greit suvokia, „apie ką čia". Garliava mums tapo teatru, į kurio užsitęsusį spektaklį mojame ranka - et, nusibodo! Na, nebent vėl kas nors tokio ten atsitiktų...
odėl šis spektaklis post scriptum yra itin repertuarinis. Pusbalsiu, be tų televizoriaus ekrane mums vis kartojamų klyksmų ir verksmų rutuliojama istorija pamažu ima dėlioti taškus, padeda mums susikaupti, atgauti prarastą savigarbą.
