Įsivaizduoju, kaip žmogus, sparčiu žingsniu lenkdamas Kaziuko ar kokios kitos Vilniaus mugės, nusidriekusios Gedimino prospektu, palapines, tikisi kuo greičiau, kol dar riebaluose kepinamo maisto kvapas neįsigėrė į drabužius, pasislėpti nuo minios šurmulio Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Jis viliasi atvangos sielai, grožio, poezijos, bet pataiko į dar vieną šiurkščią mugę. Šįkart į raudonos ir mėlynos, JAV vėliavos spalvų Omarų festivalį. Prieš spektaklį jam siūloma užkąsti sumuštinių, o scenoje pasitinka ne tik ryškios šviesos, spalvos ir triukšmai, bet ir viktorina su žiūrovais, prizai, Omarų festivalio emblema, plastikiniai vėžiagyviai, languota klijuote užklotas stalas, animacinių filmų humoras, džinsais ir raudonais festivalio marškinėliais vilkintys aktoriai bei visas kitas mugės kičas. Ir viso to kritika, atkuriant tai spektaklyje „Apmąstant omarą“ pagal Davido Fosterio Wallace'o to paties pavadinimo esė ir jo grožinių kūrinių ištraukas.
Pagrindinį esė klausimą, ar moralu dėl mūsų gastronominio malonumo skausmą jaučiantį gyvūną virti gyvą, autorius išplečia iki platesnės estetikos ir etikos santykio problemos ir to, apie kieno skausmą ir kančias mes dar linkę negalvoti, kad galėtume gerai gyventi. Iš režisierės Yanos Ross ir bendrakūrėjų spektaklio matyti, kad jiems svarbesnė etika, o estetika, t. y. raiškos priemonės, nepaisant originalumo ar subtilumo, pajungiamos turiniui tiesiausiu būdu ištransliuoti. Bet ką daryti žiūrovui, kuris jį jau žino?
Svarbiausia spektaklio „Apmąstant omarą“ vertybe laikau Wallace'o kūrybos aktualizavimą, nes, atsižvelgiant į glaudžias scenos kūrinio sąsajas su gastronomija, jis yra užkandis, o pagrindinis patiekalas - tekstai ir knygos. Tad šiuo atveju teatras nurodo intelektualų ir vertingą skaitinių sąrašą. Gal to ir užtektų?
Kyla abejonė, ar scenoje prie languota klijuote užtiesto stalo, aktoriams „valgant“ iš puodų traukiamus virto omaro spalvos žaislinius automobilius, kareivėlius ir lėles, pakartoti pagrindiniai esė klausimai suskamba įtaigiau ir stipriau, ar tai kaip nors išplečia jų prasmes ir leidžia atrasti kitokį žvilgsnį į tekstą, nes emocinį atsaką kelia menką. Kaip ir scena taksi, kurioje iliustruota esė išnašoje mažomis raidėmis užrašyta mintis apie masinį turizmą: kaip turistai esame ekonomiškai svarbūs, bet egzistenciškai bjaurūs. Tačiau spektaklyje ne tik išsakomos svarbiausios esė mintys, bet ir įpinama ištraukų iš grožinių Wallace'o kūrinių - ankstesnio nei į lietuvių kalbą išversta „Užmarštis“ (2004) (vertėjas Ignas Beitsas, leidykla „Rara“, 2021) jo apsakymų rinkinio „Trumpi atgrasių vyrų interviu“ („Brief Interviews with Hideous Men“, 1999).
Koliažinės struktūros spektaklyje apsukus ilgus metalinius masinės festivalio virtuvės stalus-šaldiklius, kitoje jų pusėje atsiveria nedidukai atributų pripildyti kambariai (dailininkas Zane Pihlstrom). Iš jų kyla grožiniai Motinos (Jūratė Vilūnaitė), besišlykštinčios savo kūdikiu ir nesuprantančios, kodėl visi meluoja, kad jis mielas, vyro (Salvijus Trepulis), dėl savo santykio su motina rišančio seksualines partneres prie lovos, kito vyro (Martynas Nedzinskas), išpažįstančio apie jam prieš akis savo genitalijas be jokio paaiškinimo demonstravusį tėvą, monologai. Spektaklyje vaikystės traumos susipina su dėl pelną generuojančios masinės pramogos mugėje kenčiančiais omarais ir virsta virtais žaislais. Toks scenoje iliustruotas Wallace'o kūrybos iškarpų koliažas, papildomas jo paties interviu ištraukomis apie gerą literatūrą ir jos funkciją padėti žmogui pakelti vienatvę bei nuraminti neramius ir pažadinti miegančius, vis dėlto atrodo itin išlengvintas ir supaprastintas jo kuriamo pasaulio ir pasaulėžiūros modelis, atpažįstamas iš Wallace'o apsakymų rinkinio „Užmarštis“ bei kitomis kalbomis nesunkiai pasiekiamų jo tekstų.
Sunku suprasti, kodėl kyla spektaklio paviršutiniškumo įspūdis, žinant, kad spektaklio režisierė yra Wallace'o, kurį analizuoja jau dešimtmetį, žinovė ir tikrai atsakinga kūrėja. Tačiau palyginus su autoriaus tekstų tirštumu ir sudėtingumu - juos skaitydamas anaiptol ne visada jauti teksto malonumą, nes stilistiškai jie pagauna nenutrūkstamo medijų srauto pagreitį, įtraukia specifinį, tarkim, rinkodaros žodyną, nesiplėtoja pagal klasikinę struktūrą ir baigiasi, kada panorėję, - spektaklis panėšėja į „bibliją beraščiams“, pateikiančią gerokai sukramtytą Wallace'o kūrinių versiją, kurioje labiausiai išryškėja rašytojo apmąstomos masinės kultūros banalumas ir nuobodulys (esė jis pripažįsta, kad Meino omarų festivalio aplinka, grūdimasis eilėse ir kvailos komercinės pramogos jam svetimos) bei svarbus jo grožinių kūrinių elementas - pasibjaurėjimas, jį spektaklio kūrėjai siekia šokiruojamai perteikti luošos motinos (Vilūnaitė) ir jos sūnaus (Nedzinskas) duetu, kuris iki galo nesužeidžia.
Aktoriams tenka nemenka užduotis koliažinėje spektaklio dėlionėje sukurti daugybę kaleidoskopinių vaidmenų. Jie turi ne tik papasakoti ir iliustruoti esė turinį, keliomis detalėmis - tautinėmis juostelėmis, sijonais ir liaudies šokių judesiais - parodyti, kad pas mus „tas pats“ (nors paralelė vedama pernelyg lengvai), bet ir papildyti jį scenomis iš grožinių Wallace'o kūrinių. Aktorei Elzei Gudavičiūtei tarp kitų tenka ir sąžinės vaidmuo - naivaus vaiko, bandančio pavaizduoti verdančio omaro skausmą ir gadinančio šeimos vakarienę teisingais, bet nepatogiais klausimais. Nedzinskas įtaigiausiai, šiek tiek iš aukšto, groja jo gerai įvaldytą pasibjaurėjimo temą. O įdomiausia stebėti Vilūnaitę ir Trepulį, kuriems toks žanras mažiau pažįstamas ir reikalaujantis daugiau pastangų. Suprantant, kad bet koks spektaklis kiekvieną kartą įvyksta šiek tiek kitaip, antrąjį premjeros vakarą - rugsėjo 22 d. - aktorių energija atrodė vangi, stokojanti užsidegimo ir žaismės.
Įsivaizduoju dar vieną žiūrovą, pavydžiai skaitantį Almos Braškytės recenziją „Postindustrinės vienatvės zondas: giliai, giliau, dar giliau“ („Menų faktūra“, 2021 10 29) apie Ciuricho teatre (Schauspielhaus Zürich) Ross statytą spektaklį „Brief Interviews with Hideous Men“ („Trumpi atgrasių vyrų interviu“) pagal Wallace'o apsakymus. Ne tik įtaigiai aprašyti, į atmintį įstringantys aštrūs ir provokuojantys spektaklio momentai, tarkim, tikras pornografinių filmų aktorių atliekamas lytinis aktas, savo išmatomis žaidžiantis senelis-kūdikis ir kt., bet ir autorės perteiktas intelektualinis bei emocinis spektaklio plotis ir gylis verčia klausti, kodėl Ciuriche tokia įspūdinga ir galinga, o pas mus labai jau sumažinta Wallace'o versija. Ar tai pasitikėjimo žiūrovais, ar resursų klausimas?
Teatre man vis dar svarbus klausimas „kaip“, paverčiantis turinį menu. Rūpi išraiškos priemonių originalumas, išradingumas, grožis, bjaurumas, estetinis ir emocinis jų poveikis, o ypač santykis su žiūrovu. Kičas, trash'as, camp'as, kurio gausu spektaklyje „Apmąstant omarą“, - nors gali ir nepatikti, tačiau, be abejo, yra vienos iš šiuolaikinio meno raiškos priemonių. Bet kokį poveikį jos išgauna šįkart? Priklauso nuo žiūrovo. Iš spektaklio tono peršasi išvada, kad idealus jo žiūrovas būtų ir potencialus Omarų festivalio dalyvis, kuris, kitaip nei tie, kuriems tokių renginių etika ir estetika yra atgrasi, galėtų nors truputį juo mėgautis ir patirti jame malonumą.
Pabaigoje įsivaizduoju dar vieną žiūrovą - gyvenime nevalgiusį omaro, gal net ir lietuviško vėžio, jau kurį laiką apskritai vegetarą, prieš spektaklį besirengiantį intelektualiai „diskusijai“ su spektaklio kūrėjais ir dėl to perskaičiusį Wallace'o esė ir keletą kitų jo kūrinių. Taip pat nepamiršusį ir spektaklio aprašyme kūrėjų minimos Susan Sontag esė „Apie kitų skausmą“ („Regarding the Pain of Others“, 2003). Jam nesunku pastebėti, kad pastarasis tekstas apie karo fotografiją, istorinę jos raidą, tuos privilegijuotuosius, kurie į skausmą žiūri, ir tuos, kurie jį kenčia, bei daugybė su tuo susijusių įžvalgų liko paraštėse. Jam nesunku pačiam pasidaryti išvadą, kad karas, kaip ir žiaurus elgesys su gyvūnais, išnaudojant juos maistui, yra dar vienas reiškinys, apie kurį turime negalvoti, kad galėtume mėgautis vakarietišku gyvenimu. O šis žmogiškosios būties paradoksas jautriam individui vis dėlto sukelia stiprų vidinį prieštaravimą ir konfliktą.
Kad ir kaip būtų, tokiam žiūrovui tokio spektaklio kaip „Apmąstant omarą“ yra negana, tiesiog per mažai. Nei jam juokinga stebėti festivalio banalaus gražuolių konkurso parodiją - negelbsti net akivaizdus jos pliusas, kad ji yra ne įprastai seksistinė, paverčianti moteris objektu, o papildyta įvairiomis lytimis, - nei įdomu matyti abejingą Džeką Sperou iš „Karibų piratų“. Toks žiūrovas iš teatro norėtų daugiau - tiek intelektualiai, tiek estetiškai. Pagaliau jis pasijunta svetimas, tarsi su juo spektaklis nesikalbėtų. Žinoma, tokių žiūrovų kaip ji(s) gal ir nėra daug (nors kas galėtų pasakyti), tad ar verta apie juos galvoti. Tačiau vis dėlto viena iš stipraus kūrinio ypatybių - atsiskleisti keliais lygmenimis skirtingiems žiūrovams.
