Vakar atidarėme Naujojo cirko savaitgalį. Pirmas jo spektaklis „Šventasis medis“ labai aiškiai parodė, kaip elgiamės - gyvenime ir teatre. Juk scenoje iš pradžių buvo tik krūva žemių ir kibirai. Įėjo artistas ir palengva iš dalies žemių supylė ratą. Areną. Sceną. O tada - sutartinis ženklas: tamsa, po kurios scena nušvinta ir prasideda vaidinimas. Tame rate ir su ratu, cirko mene vadinamu Cyro.
Nežinau, koks artistas ir iš kokių žemių supylė ratą, kuriame kas sezonas noriai užsidarome tai tamsai ir tam vyksmui. Visi po truputį ir visą gyvenimą. Iš savo žemių greičiausiai. O vakar, rugsėjo 4-ąją tai buvo iš Centrinės ir Pietų Amerikos kilę cirko artistai Juan Ignacio Tula ir Stefanas Kinsmanas (Compagnie Mpta iš Prancūzijos). Jų „Šventajame medyje“ jokio medžio nėra, net tai, ką pavadinau žeme, yra ne pjuvenos, o durpės, ir tebūnie. Tame spektaklyje yra santykiai, poelgiai, ryšys. Tai turbūt ir yra svarbiausias medis. Tas šventasis.
Kelintas čia cirko savaitgalis? Try-lik-tas. Tiek metų ir žinau (žinome! Ir mūsų vis daugiau), jog šiuolaikinio cirko galimybės beribės. Ne vien judesio ar žanro, bet - daug svarbiau - minties, jausmo. Ir vis tiek stulbino Juan Ignacio Tula ir Stefano Kinsmano idėjos kalbėti ratu rate. Kalbėti? Juan Ignacio Tula ir Stefanas Kinsmanas buvo vienas kitam viskuo, ką žmonės bendraudami patiria. Stebimi nepažįstamieji, žaislai ar žaidimo partneriai, priešai, draugai, varžovai, likimo bendrai, religinės figūros. Jie kalbėjo vien tuo, kaip sukosi Cyro rate. Kuris kurio galioje? Kokia santykių stadija? Cyro ratas buvo jų įrankis, ginklas, aureolė, erdvė. Bendravimo dalis. Ir netgi kažkiek vertėjas - toje scenoje, kur jie, palikę ratą, labai ramiai kalbasi žodžiais. Neabejoju, kad apie pastangas ir patirtis, bet labai paprastai, be patetikos. Užtat su prakaitu, uždirbtu rate.
Kažkas detektyviška buvo visame tame vakare. Ta santykių kaita ir kaitra, kurių nenuspėsi. Kaitos žiaurumas ir susitaikymas, atleidimas po to. Taip pat be patetikos, bet vyriškai jautriai, ypač tada, kai abu kovų nukamuoti vyrai padeda vienas kitam eiti. Ratu, žinoma.
Žemių krūva irgi sulaukė savo dalyvavimo valandos - juk reikėjo „murkdyti(s) purve“, kelti chaosą ir pasaulio pabaigą: semi kibiru ir meti aukštyn, ir daug, kol kūnai pasidengia žieve, antra oda. Viskas šiame santūriame minimalistiniame spektaklyje „iššovė“. Gal nebent blyksinčios lempos, artėjant finalo link, buvo jau virš programos, bet gražu, nesiginčiju.
Įdomu murkdytis po „Šventojo medžio“ prasmes. Ir juk būtent šitas vaidinimas atidarė sezoną, vyksiantį visose scenose. Būkime kartu, palinkėjo festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė (Džintarė!), mėgaukimės nuostabiais artistais. Būkime. Tame rate.
