Trečioji Mindaugo Nastaravičiaus pjesė „Demokratija", priešingai nei pirmosios dvi, kuriose iš veiksmo eigos lyg ir galėjai tikėtis bet ko, - pakankamai nuspėjama. Ji išlaiko kryptį ir nešauna staiga į kitą, priešpriešinę juostą. Matyti, kad autorius žinojo, kur jam reikia (gal net kur jis nori) nuvairuoti. Tad žiūrint Pauliaus Ignatavičiaus pagal ją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statytą spektaklį galime jaustis saugūs, ramiai kokį kartą kitą numigti ir vėl mėgautis tai šį tai tą pažįstamo vis primenančiais pasikalbėjimais.
Spektaklyje, sugrąžinusiame mūsų teatrui Kazio Sajos klestėjimo laikais gyvavusį, bet dabar kiek apleistą satyrinės komedijos žanrą, pašiepiama mūsų politinio, visuomeninio gyvenimo kasdienybė. Išsijungus laiptinės elektrai ir dėl to susirinkus į koridorių laiptinės kaimynams kurti bendrijos išvystame dalį šiandienos politinio peizažo, - matome ir Lietuvos lenkų bei lietuvių santykių atspindžius, ir sąsajas su vykstančiais rinkimais, kai kuriomis politinėmis partijomis, ir panašiai. Taigi, „Demokratiją" sudaro galybė nesunkiai pašiepiamų, atpažįstamų dalykų, kurie daugiau ar mažiau atitinka teatro meno vadovo Audronio Liugos dar rudenį vykusiam nacionalinės dramaturgijos festivaliui „Versmė" suformuluotos temos „Graži tu, mano brangi Tėvyne" reikalavimus.
Vienos laiptinės gyventojus čia galima prilyginti visos valstybės modeliui, todėl septyni veikėjai nėra šiaip asmenys, - jie įkūnija tam tikrus masiškai mūsų aplinkoje besitrinančius tipus. Tokie charakterių apibendrinimai labai palengvina aktorių darbą - keletas tikslių štrichų, šiek tiek ironijos bei atsiribojimo ir vaidmuo, galima sakyti, gatavas. Na, o patirties turintys bei jau senokai vienas su kitu „susigroję" aktoriai Rimantas Bagdzevičius, Algirdas Dainavičius, Algirdas Gradauskas, Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė veikiausiai nė negalėjo „nesižiūrėti". Tačiau, reikia pripažinti, galimybės siekti kažkokių vaidybos aukštumų jiems taip pat nebuvo suteikta.
Kol kas visuose spektakliuose, pastatytuose pagal Nastaravičiaus kūrybą - šiame taip pat, - svarbiausias yra tekstas. Šio autoriaus vaizduojami veikėjai pliurpia be sustojimo. Kažkokiems kitokiems, t. y. subtiliau veikiantiems teatro elementams, vietos nė nebelieka, - jie nublanktų. Tai labiau stilius nei kažkoks trūkumas, kadangi tokiam pliurpimui būna sukuriamos tiek tinkamos personos, tiek ir tinkamos aplinkybės. Negalima teigti ir kad taip viską išsakant, režisierius dramaturgo nustumiamas į antrą planą, kad užkertamos galimybės jo fantazijai. Režisierius nuo pat pradžių būna šalia, jis turi visas galimybes prisidėti prie veikėjų šnekų vystymosi, o tai irgi režisūrinio darbo dalis.
„Demokratijoje" nesibaigiantys veikėjų dialogai atrodo pakankamai tikslingi. Jie sukuria begalinio laiko iliuziją. Tas laikas, sutampantis su žiūrovų laiku ir per kurį praktiškai nieko neįvyksta, tampa demokratijai paaukotu visų susirinkusiųjų gyvenimo gabalu. Sureikšminamos smulkmenos, visa ko išpūtimas ir, negana to, reikalavimas būti aktyviam ir turėti nuomonę bet kokiais klausimais - iš tiesų aktuali ir šiame spektaklyje gana taikliai atskleidžiama tema. Gaila, kad jos universalumas (o tuo pačiu ir unikalumas) nublanksta, spektaklį palaipsniui kreipiant tik į vienas, politikos vėžes.
Nors šioje dramaturgo pjesėje, lyginant su ankstesnėmis, veiksminė linija atrodo sklandžiausia, ji vis viena atrodo dirbtinė. Niekaip nesuprantu, kokio velnio tie vyrai taip rimtai, be jokios pašaipos klauso - dažnai net ne savo! - bobų, vos tik joms sumąsčius kurti bendriją? Arba kodėl į ją taip veržiasi iš pažiūros niekuo nesidomintis slunkelis nuomininkas? O po to, jau žvelgiant priekabiau, ir lenkų klausimas ima atrodyti pernelyg akivaizdžiai prilipintas...
Pagrindinė šios pjesės ir šio spektaklio problema - tiek kuriant veiksmą, tiek ir charakterius bandyta įtaikyti į aiškius šablonus. Netikiu, kad kažką protingo bandanti pasakyti studentė leistų sau pareikšti „mes dar šito nesimokėm", jei ji dabar ne paskaitoje; arba kad inteligentas kreiptųsi į budulį santechniką klausdamas „ar žmogus yra paslaptis?". Žinoma, nereikia iš satyros reikalauti natūralizmo, tačiau ir pats dramaturgas kartais iš tiesų gyvais dialogais ar smulkesnėmis charakterio detalėmis ima ir užkerta kelią elementariam plakatiškumui. Siekiant dramaturginės logikos reikėtų ir jam pačiam atsakyti į klausimą: ar žmogus yra paslaptis ar, elektriko Algiuko žodžiais tariant, mėsa?
Šios, pagrindiniam spektaklio sumanymui lyg ir prieštaraujančios veikėjų pagyvinimo detalės, kuomet gilinamasi kad ir į paprasčiausius kryžiažodžius ar elektrą ir nutolstama nuo tos atkakliai vis sugrąžinamos socialinės linijos, atrodo pačios įdomiausios. Rajoninės kultūros (ne gatvės ar narkomanų), kurią dramaturgas geba pakankamai gerai ir įtaigiai atskleisti, mūsų scenoje iš tiesų trūksta. Smagu, kad ši niša bus kuriam laikui gan sėkmingai užpildyta, nors tai ir įvyko bandant kalbėti visai apie kitką.
