Vienas reklaminis stulpas milžinišku mėsmalės sraigtu ir krauju aptaškytais stiklais kviečia į miuziklą „Svynis Todas – demonas kirpėjas“, o už 50 metrų nuo jo kitas – į konferenciją „Šviežias kraujas – jūsų verslui“. Kas gražiau iliustruotų krizę?
Receptas šiandienai
Pridėkime dar būsimos tūkstantmečio amnestijos padarinius, ir greitai naujojo Svynio Todo nuotykius Vilniuje skaitysime visuose dienraščiuose, kaip kad 1785 m. „The Daily Courant“ aprašė pirmąją barzdaskučiui priskiriamą žmogžudystę. Beje, krizės (dvasinės, ponai, pirmiausia dvasinės) bruožas gali būti ir tai, kad Svynis Todas ilgiausiai skerdė savo klientus ne kur kitur, o Flyt stryte, Londono žiniasklaidos lopšyje.
Frazes, kad „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ yra miuziklas apie dvasinę krizę, apie dviveidiškumą ir apie tai, kiek toli gali nuvesti aklas kerštas, palikime pačiai „flytstrytinei“ žiniasklaidai. Kurgi ne – tada galima būtų pridurti ir kad šis kūrinys savo siužetu moko, kaip išgyventi krizės metu: ten vienas „individualia veikla“ besiverčiančio dueto narys antrame aukšte skustuvu pjauna gerkles savo klientams, o pirmajame aukšte kepėja iš jų mėsos daro skaniausius pyragėlius. Šventikų – geriausia mėsa, dainuoja Misis Lovet. „Dangiška“, atsako Svynis. O politiko? – ji pernelyg riebi, reikės patiekti su servetėle. O kubiliaus? – mirkteli lietuvių publikai kūrėjai.
Žanro reikalavimai
Manyti, kad miuziklas mus rimtai mokys, tas pat, kaip etikos sargams užsipulti neva bauginančias jo reklamas: nematyti prikišamai dekoratyvaus kraujo lašų reiškia prisipažinti, kad tavo instrumentas skirti žanrus visiškai atšipęs. Tuomet pirmiausia pradėkime nuo TV laidų ir filmų, būtų sąžiningiau. Bet tokia „nejautra žanrams“ taip pat būdinga mūsų laikams, kaip ir Svynio Todo beatodairiškas kerštas, viliantis, kad po jo pasaulis atgaus lygsvarą. Iš tiesų miuziklas yra sąmojingų dialogų kupina juodojo humoro komedija, ir jos makabriškų situacijų neiškels į romantiškas padanges meilės linija. Todėl ir pernai metais sukurtą Timo Burtono filmą gelbėjo tik išmoninga butaforija ir dailininko darbas, o „rimtesnės“ meilės scenos atrodė kaip neišvengiama duoklė žanrui, priversdavusi žiovauti.
Jau trečiajame Dalios Ibelhauptaitės kūrinyje šį sezoną vėl karaliauja scenovaizdis, kurį Dickas Birdas, regis, perkūrė iš „Bohemos“ dviaukščio Paryžiaus, „apkalęs“ jį tamsių plytų siena ir pavertęs XVIII amžiaus Londonu. O Peteris Mumfordas vėl demonstruoja šviesų meistrystę pilnaties ir Londono užkaborių scenoms, atseikėdamas deramo kraupumo „mėsos perdirbimo cechui“, ir jų abiejų dėka finalas ima tolti nuo juokingo, o apokaliptiškai atsiveria visais pragaro viduriais (nors vėlgi ne be humoro su kabančiomis butaforiškomis galūnėmis).
 |
| Rafailo Karpio O´Higinsas, sukrėstas skerdynių. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Jau turėjome priprastri, kad Dalios Ibelhauptaitės režisūra nebus metaforiška ar pritrenkianti idėjomis. Jos esminis bruožas yra aiškus iliustratyvumas, paprastas istorijos pasakojimas, ir ji to neišsižada, tik suteikia scenai gyvybės, tempo. Įprasta ir tai, kad į siaurą Kongresų rūmų erdvę sugenama per pusę šimto žmonių, kruopščiai vaizduojančių krutantį Londoną ir ne mažiau kruopščiai intensyviu vaizdu trypiančių muzikos subtilybes. Bet režisierei teatrinis principas „mažiau yra daugiau“, t.y. viena detalė gali būti kur kas stipresnė už visa jų masę, svetimas, ir su tuo tenka susitaikyti kaip su taip tokia režisierės puoselėjama pramogos samprata.
Atsižvelgiant į tai, kaip veikia ši gan literatūriška veiksmo-atoveiksmio schema, „Svynis Todas“ man regisi pats sėkmingiausias Ibelhauptaitės darbas, kuriam sėkmę garantuoja pats miuziklas, jo įžūliai makabriškas siužetas, aštraus humoro libretas, kurį belieka gerai perteikti, – ir patys įvykiai savaime veržias pirmyn. Tik net nenuspėtum, kad patyrusiai trupei didžiausias kliūtis čia iškels ... muzika.
Muzikos įnoriai
Steveno Sondheimo miuziklas, kartais traktuojamas ir kaip opera, ar, paties kompozitoriaus žodžiais, „juodoji operetta“, vertinamas kaip vienas sudėtingiausių atlikėjams kūrinių. Iš tiesų dainininkams čia aibės kliūčių: rečitatyvinis kalbėjimas, temų kontrapunktai, persipinantys duetai ir chorai, gražios arijos ir – o tai net svarbiau už stiprius balsus – aktorinė meistrystė. Jei – ne muzikos profesionalo ausiai – orkestras su partitūra susidorojo, tai po keleto pirmųjų arijų buvo galima konstatuoti, kad nei Dainius Stumbras (Svynis Todas), nei Asmik Grigorian (Misis Lovet) neturi balsų. Jų jie, deja, ir neturėjo, nes tos partijų vietos, kur kompoziotiruus surašė ne jų diapazono natas ir pareikalavo kalbėti atvirai, nepastatytu balsu, buvo tiesiog išrėktos, ir teks palaukti, kol dainininkai išmoks kalbėti (bet repetuoti geriau ne publikos akivaizdoje). Intonacijas ir žaismingą vaidybą, kurią demonstruoja šio miuziklo atlikėjai Brodvėjuje ar Londone , apskritai teko pamiršti, ir tuomet suabejoji režisierės sprendimu imti pagrindiniams vaidmenims žmones iš operos, o ne dramos teatro pasaulio (juk partitūrą Timo Burtono filme puikiausiai įveikė stipriais balsais tikrai nepasižymintys Johny Deppas ar Sasha Baronas Cohenas). Abejotina pasirodė ir programinė kolektyvo nuostata dainuoti originalo kalba, – į Londoną tokios versijos neveši, gerai nemokantiems kalbos žodžiai strigo už dantų ir stabdė artikuliaciją, o tuo pačiu – ir tempą. Ir pagaliau tai ne opera, kūrinys artimesnius dramai ir komedijai, o čia lietuvių publika neteko galimybės betarpiškai reaguoti į šmaikščias libreto vietas. Tokios garsinės atakos, kuri tarpais priartėdavo prie kakofonijos, fone paguodos suteikdavo tik Joanos Gedmintaitės lyrinis Džoanos vaidmuo, o į stiprų viso kraupaus siužeto finalą atėjome tik Rafailo Karpio aktorystės ir stipraus balso dėka: pasimetęs berniukas O‘Higinsas kartu su žiūrovais žvalgėsi, nesuprasdamas, kaip smagi komedija virto kruvinomis skerdynėmis.
Galbūt tai perspėjimas, kad po nerūpestingų linksmybių į gyvenimo scenas ateina svyniai todai, ir neaišku, kuris iš mūsų kurį skers. Bet tikslingiau būtų neieškoti globalių ištarmių, – tiesiog miuziklas gražiai įšoko į sąmyšių ir skandalų kupiną aplinką, siūlydamas tiesiog linksmai iš to pasijuokti. Tegul ir makabriškai, bet juodas humoras šiai Rytų Europos šaliai visada buvo artimas.
