Visi lig šiol į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT) mano atlydėti svečiai iš užsienio, vos įžengę pro duris, apatinėje teatro fojė esantį bufetą įvardydavo kaip „sovietinį kazino“ (nors daugeliui jų sovietmečiu dar buvo toli iki pilnametystės, o ir vėliau tikrame kazino apskritai nesilankė). Tad vasario 12 d. atvykus į LNOBT surengtą Sergejaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ premjerą išsyk surezonavo ši įžvalga ir paties kūrinio veiksmo vieta: atsitiktinumas, tačiau Ruletenburgas žiūrovus pasitiko vos pravėrus teatro duris.
„Lošėjo“ režisierius - jaunosios kartos kūrėjas iš Rusijos - Vasilijus Barchatovas savo spektaklio Ruletenburgą - išgalvotą mineralinių vandenų kurortą (a.k.a Baden Badeną), į kurį rusai traukia ne tiek sveikatintis, kiek p(r)a(si)lošti pristato kaip šiuolaikinį miestą. Barchatovo „Lošėjo“ veiksmas vyksta ekonominės klasės nakvynės namuose ir aplink juos. Todėl visą spektaklį matome jų vokiškai sterilų, tvarkingą ir kartu taupų interjerą bei eksterjerą, o lošimo namų teikiamu meniu veikėjai naudojasi tiesiai nuo sofos, pasitelkdami telefonus, planšetes ar kompiuterius - jų statymai išdidinami ant pastato sienų, lošėjų emocijos transliuojamos live selfio režimu (scenografas - Zinovijus Margolinas, vaizdo projekcijų dailininkai - 2BLCK).
Kompozitorius Sergejus Prokofjevas, įkvėptas Fiodoro Dostojevskio romano „Lošėjas“, pats parašė savo operai libretą. Prokofjevas iš esmės nekeitė Dostojevskio kūrinio, jo neschematizavo ir netgi drastiškai nekupiūravo - ištisos romano frazės pavirto žodžiu muzikoje, - jos puikiai sutiko su modernistine, tarsi sukapota ir kirčiuota muzikos kalba. Todėl „Lošėjo“ draminė medžiaga - visapusiškai turtinga, ypač palanki operos teatro scenai, žodžio gyliu (ne visuomet būdingu šiam žanrui) gal netgi provokuojanti režisierius. Kartu tai lyg sūris pelėkautuose, mat polifoninis Dostojevskio romanas operoje išlaiko autentišką, dostojevskišką pasakojimo stilių, vokalinėse partijose perteikiamą daugiausia rečitatyviniu, deklamaciniu būdu, nekonvertuojant jo į operos muzikinei dramaturgijai tradiciškai būdingus ansamblius.
„Lošėjo“ siužete persipynęs gyvenimas prie ruletės stalo ir gyvenimas šiapus, t. y. neperžengus kazino durų; nė nebeaišku, kuris iš jų yra priežastis, o kuris - pasekmė. Herojų psichologija atskleidžia paradoksą: visą žmogiškojo artumo (noro mylėti ir būti mylimam) bei galios / pasitikėjimo savimi poreikį jie patiki išsukti ruletei - rouge ou noir. Galiausiai ruletės lošimo taisyklės persikelia į tarpasmeninius santykius, visi pasirinkimai ir netgi jausmai čia mėginami apskaičiuoti: skolomis, palikimais, vedybomis ir dar nelaimėtais (bet būtinai laimėsimais!) lošimais. (Detalų „Lošėjo“ siužetą premjeros apžvalgoje jau išrašė muzikologė Beata Baublinskienė.)
Režisierius Vasilijus Barchatovas savo pastatyme, regis, siekė perteikti polifoninio pasakojimo principus. Didžiąją dalį spektaklio veiksmas vyksta išsyk keliuose triaukščio pastato kambariuose - vienuose režisierius įkurdina pagrindines mizanscenas, kituose palieka veikti šalutinius personažus - tokiu būdu atskleisdamas, jog bemaž kiekviename „Lošėjo“ epizode visi yra tarpusavyje susiję. Nors scenovaizdis jungia pasakojimą „po vienu stogu“, tačiau Barchatovas visą spektaklio veiksmą išskaido į atskirus etiudus ir, nepaisant jų sinchroniškumo, pateikia siužeto tiesinę seką. Todėl gyvenimas prie ruletės stalo ir gyvenimas šiapus kazino durų taip ir lieka tarsi du hermetiški, beveik nesusisiekiantys pasauliai - iš pirmojo į antrąjį herojai parsineša ne emocijas, o vien rezultatą: rouge ou noir - į pliusą ar į minusą?
„Lošėjas“ - ne pirmas Vasilijaus Barchatovo kurtas spektaklis LNOBT scenoje, - teatre teberodoma ir 2012 m. jo statyta Piotro Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“. Joje režisierius daugmaž laikėsi autentiškos veiksmo vietos ir perteikė romantinės epochos dvasią. Šiuokart statydamas Prokofjevo kūrinį (tai - koprodukcinis spektaklis, kurio premjera įvyko 2018 m. Bazelyje, Šveicarijoje), istoriją perkėlė į mūsų laikus, tačiau taip pat išlaikė realistinį stilių. Apskritai šio jauno režisieriaus kūrybinėje biografijoje solidžią vietą užima rusų kompozitorių repertuaras, o Lietuvos scenoje pristatytuose darbuose jis atsiskleidžia ir kaip rusiško kolorito - šįsyk Rusijoje kuriamo ir už šalies ribų propaguojamo įvaizdžio - apologetas. Kiekvienas daiktas scenoje, net jeigu jis vos įžiūrimas žiūrovams sėdint parteryje, turi savo reikšmę, aplimpa konotacijomis (kurios gali būti skirtingos, priklausomai nuo publikos ir šalies, kurioje rodomas spektaklis) bei transliuoja žinią. Menkai tenustebina, kuomet žiemos olimpiadai skirtos rusų „paradinės“ uniformos striuke aprėdyta Bobulytė savo artimiesiems Ruletenburgan atgabena visą nacionalinio gastronomo „ekskliuzyvą“: ikrus ir baltõs (šioji kaipmat pakeičia iki tol pilstytą prancūzišką šampaną), dar - šokoladą „Alionka“. Tebūnie čia ir suvenyrinė pliušinė čeburaška ar Pavlovo Posado stiliaus skara. Visas šis „Lošėjo“ scenoje išrodytas arsenalas Vakarų šalyse jau seniai tapo neva šiuolaikiniu rusų kompozitorių operų pastatymų kanonu. O štai ekrane transliuojamas kritiškoje visuomenėje atgarsio sulaukęs filmukas „Maša ir lokys“ ar jau minėtoji striukė (ir kita nacionalinė-paradinė atributika) - nebūtinai turėtų būti interpretuojama tik kaip dar keletas naivių to paties paveikslo detalių.
Motyvas, kodėl šis „Lošėjas“ iš Bazelio scenos atmigravo į Vilnių, be abejo, tas, kad jame Polinos vaidmenį kuria sopranas Asmik Grigorian. Aukščiausiais operos pasaulio apdovanojimais įvertinta solistė LNOBT spektakliuose paskutinį kartą pasirodė bemaž prieš dešimtmetį. Sėkmingai susiklosčiusi tarptautinė karjera su pagreičiu ėmė pildyti jos tvarkaraštį iš karto po keletą sezonų į priekį, tad kone paskutinėmis minutėmis dėliojamame LNOBT repertuare, deja, Grigorian tapo nepasiekiama. Ir tai jokiu būdu nėra akmuo į solistės daržą, kaip tik priešingai - tai teatras (t. y. ankstesnis jo vadovas) nedėjo reikiamų pastangų, kad didžiausioje nacionalinėje scenoje bent retkarčiais galėtume išvysti vieną ryškiausių šių dienų Lietuvos operos solisčių. Todėl pirmiausia norisi padėkoti dabartiniam LNOBT vadovui Jonui Sakalauskui, supratusiam būtinybę, o tuomet radusiam ir galimybių į šį teatrą bent trims vakarams pasikviesti Asmik Grigorian. Po Zalcburgo festivalyje jos sukurtos Salomėjos to paties pavadinimo Richardo Strausso operoje (režisieriaus Romeo Castellucci pastatymas), nors matytos tik TV ekrane, be abejo, Vilniuje norėjosi gyvai išvysti to paties ant bent panašaus kalibro vaidmenį. Prokofjevo „Lošėjas“ sopranui suteikia kuklesnę medžiagą, tačiau Polinos vaidmenyje aiškiai justi ir Grigorian vokalinės aktorystės įtaiga, ir operos teatriškumą išlaisvinanti (tiksliau - operai teatriškumą grąžinanti) šiuolaikiška, artistiška solistė-asmenybė.
Šiuo spektakliu būta ir daugiau sugrįžimų į LNOBT sceną. Taip pat po dešimtmečio pertraukos čia išvydome ilgametį šio teatro solistą Vladimirą Prudnikovą. Generolo personažas labai atitiko artisto psichofiziką, o spalvinga vokalinė partija leido išsiskleisti brandžiam Prudnikovo bosui. Spektaklyje patį ryškiausią - Bobulytės - vaidmenį atliko Inesa Linaburgytė. Tai anaiptol ne didelių vokalinių iššūkių teikianti partija, o efektingas, plačiais potėpiais atlikėjos nutapytas, tragikomiškas valdingos rusiškos matronos portretas. Tarp svarbiausiųjų, žinoma, ir Aleksejaus vaidmenį kūręs rusų tenoras Dmitrijus Golovninas - taip pat atstovaujantis šiuolaikinei, vokalą ir vaidybą darniai jungiančiai operistų kartai. Nedidelėje Blanšos partijoje Ieva Prudnikovaitė ir vokalines, ir režisieriaus skirtas užduotis įgyvendino preciziškai tiksliai. Dar bemaž dvidešimt vaidmenų sukūrė kiti LNOBT solistai ir choristai; svarbesnes partijas - Tomas Pavilionis (Markizas), Steponas Zonys (Ponas Astlejus), Rafailas Karpis (Kunigaikštis Nilskis).
Nepaisant to, kad režisierius priartino „Lošėjo“ personažus prie šių dienų - apginklavo juos šiuolaikine technika ir įkurdino IKEA'os stiliumi įrengtuose nakvynės namuose, paties Barchatovo vaidmuo - santūrus, o santykis su Prokofjevo opera - daugiau apskaičiuotas, nei aistringas. Tokia režisieriaus „atsarga“ suteikia erdvę muzikai (muzikos vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas), tačiau teatriniame matmenyje „pralošia“ ir spektakliui, ir žiūrovui. Todėl šį „Lošėjo“ pastatymą sunku įsivaizduoti sėkmingai gyvuojantį nuolatiniame teatro repertuare - ne dėl mūsų publikai naujos Prokofjevo operos muzikos ir ne dėl temos (šioji kaip tik aktuali), o dėl paties spektaklio.
