Šokio eskizą „Hands Up“ šokėja ir choreografė Agnietė Lisičkinaitė parodė „Naujojo Baltijos šokio“ lietuviškoje programoje prieš daugiau nei metus. Tuomet į viršų pakeltos rankos, galėję reikšti pasidavimą, palaikymą, pagalbos prašymą, etc. (bet būtinai ką nors - tai nebuvo vien estetinė priemonė), taip pat - balti dažai, kuriais apsitaškė menininkė, ne vienam žiūrovui siejosi su tuomet tik prasidėjusiais protestais Baltarusijoje. Brandintas laikotarpiu, kai visame pasaulyje žmonės aktyviai reiškė ar mokėsi reikšti savo poziciją gatvėse, šokio vyksmu pavadintas „Hands Up“ tapo bendresne protestų kultūros iliustracija.
Nors puikiai suprantu, kaip svarbu matyti pasaulį toliau savo daržo ribų, paprastai skeptiškai žiūriu į meno kūriniuose demonstruojamą susirūpinimą toli nuo mūsų esančiais įvykiais. Nesuprantu, ką tokie veiksmai keičia: įtakos realioms situacijoms jie neturi, o žiūrovams dažniau lieka egzotika nei tampa erdve susitapatinimui ar savirefleksijai. Todėl itin adekvatus pasirodė A. Lisičkinaitės sprendimas „Hand Up“ temą praplėsti iki protesto sąvokos, o aktualijas panaudoti kaip pagaulią iliustraciją.
Kaune „Hands Up“ prasidėjo vartų arkoje, pakeliui į „AURA+“ erdvę. Čia A. Lisičkinaitė tyliai užrašinėjo plakatus, kuriuose buvo galima pamatyti liberalesnio mąstymo žmonėms artimas pozicijas: už moters laisvę rinktis, ką daryti su savo kūnu, už skiepus, už laisvę neslėpti savo seksualinės orientacijos, už pasididžiavimą savo etninėmis šaknimis, prieš rasizmą, prieš karą ir t. t. Atėjus laikui pasigirdo kūrėjos balso įrašas, aiškinantis pakeltų į viršų rankų daugiaprasmiškumą ir kvietęs pasiruošti eisenai: pasirinkti vieną iš užrašytų plakatų, tuščią plakatą, eiti pakeltomis rankomis arba sekti paskui nieko nedeklaruojant. Apėję ratą visi grįžo į tą patį kiemą, susėdo salėje ir keliolika minučių stebėjo A. Lisičkinaitės šokį scenoje, į kurią projektuota ką tik vykusios eisenos filmuota medžiaga. „Hands Up“ sujungė realybės simuliaciją ir meninį vyksmą. O tai sufleruoja poziciją: socialinis aktyvumas kūryboje ne mažiau svarbus nei jos meninė vertė.
Nesu linkusi kvestionuoti meno kūrinio, spektaklio ir pan. sąvokų, tačiau turiu pripažinti, kad eisenos metu intensyviai svarsčiau, kur glūdi šio proceso meniškumas. Atsakymą radau: pirmosios „Hands Up“ dalies meninę vertę nulemia dalyviai - tiek keliaujantys su A. Lisičkinaite, tiek atsitiktinai atsidūrę jos kelyje. Tam, kad eisena turėtų poveikį, reikalinga bent viena sąlyga: nuoširdžiai įsijautę žiūrovai, leidžiantys plakatuose nurodytoms pozicijoms ir/ar eisenos formai pažadinti savo pačių vaizduotę, arba - kaip gatvės teatre - aktyvi aplinkinių reakcija į eiseną (deja, penktadienio vakarą Kaunas buvo neįtikėtinai tuščias). Frustracija ieškant atsakymo, matyt, lėmė džiaugsmą prisėdus salėje, kur visą atsakomybę už meninį veiksmą prisiėmė kūrėja. Paprašiusi žiūrovų pakelti rankas į viršų, ji pati pradėjo pamažu judėti, tapdama pozicijas išreiškiančių ženklų rinkiniu. Iš pradžių jos rankose keitėsi tarptautinės simbolikos ženklai. Paskui įsijungė visas kūnas, kartojęs protestuotojų judesius (tai, ką, kaip atlikėja įsivaizduoja, patiria smurtu pasibaigusių protestų dalyviai), o galbūt bandęs išreikšti savijautą, kurią menininkė pati patyrė protestuose. Ši raiška pagrindė pirmosios dalies poreikį: „Hands Up“ pozicionuoja meną kaip politinį, socialinį reiškinį, gimstantį iš to, su kuo menininkai ir visi kiti susiduria kasdienybėje. O jų kasdienybė tarpsta ten pat, kur ir visų kitų, net ir spektaklių nežiūrinčiųjų: gatvėse, namuose, įstaigose, informacijos sklaidos priemonėse.
Ryškiausiai „Hands Up“ iškilo atsakomybės už savo veiksmus tema - ją integruoja abi vyksmo dalys. Pirmosios pradžioje nuskamba pasiūlymai, kaip dalyvauti eisenoje, tačiau teisė rinktis paliekama kiekvienam asmeniškai. Paėmę patikusius plakatus, netrunkame pamatyti, kad kitoje jų pusėje užrašyta priešinga pozicija tai, kurią ketinome iškelti. Taip suprantame, kad viešai deklaruodami savo poziciją, automatiškai suteikiame platformą ir priešingos pozicijos viešinimui. Keldami klausimus, dirginame kitaip mąstančius, skatiname diskusijas, į kurias jungiasi ne tik pritariantys, bet ir stipriai prieštaraujantys, taip pat - ryškesnės pozicijos neturintys žmonės.
Antroje dalyje tema tęsiasi, matant filmuotą eisenos, kurioje ką tik dalyvavome, medžiagą. Toje pačioje scenoje A. Lisičkinaitės šokis transformuojasi iliustruodamas pozicijas, netapatinamas su jokiais įvykiais (rodomas vidurinis pirštas, taikos ženklas ir pan., tik neaiškus jų adresatas), o kiek vėliau, kūrėjai rusiškai paprašius pakelti rankas į viršų, sugrįžta „Hands Up“ prigimtis - Baltarusijos tema. Tokio konteksto fone matant savo veidą ir savo veiksmus, paaiškėja, kaip lengva manipuliuoti viešai išreikšta pozicija. Nors plakatuose atsispindėjo konkrečios pozicijos, eisenoje surinkta informacija gali būti pateikiama grindžiant bet kokius veiksmus, bet kokias nuomones. Kitaip sakant, būdami atviri, nesąmoningai atsiveriame ir manipuliacijoms.
Paradoksalu, kad viena išeičių (tiesą sakant, būtent šią pasirinkau pati) yra nešti tuščią plakatą - baltą popieriaus lapą, tarsi reiškiantį, kad palaikau viską ir nepalaikau nieko. Turiu poziciją, bet bandau praslysti niekam neužkliuvus, nesudarydama sąlygų reikštis tam, kas man nepatinka, leisdama aplinkiniams interpretuoti ir būti neteisiems. Protesto ir pokyčių prasme tai skamba apgailėtinai, tačiau tai yra pozicija, kurios laikosi daugybė žmonių. Esame linkę rodyti, kad turime principus, bet atėjus laikui tvirtai juos atstovėti, atrandame pakankamai priežasčių, kodėl neturėtume kištis ir prisidėti, kai sprendžiamos pačių iškeltos problemos. Mūsų principai mums patinka tol, kol kažkas mums neparodo, jog galbūt be nepatenkinto ego nieko daugiau už jų ir nėra.
Tačiau „Hands up“ nėra protesto kultūros kaip neigiamo reiškinio kritika. Šokio vyksmas tiria protesto išraišką, poveikį, priežastis, įvaizdį. Tai nepaprastai ženkliškas kūrinys, apie ženklus kalbantis bent iš dviejų perspektyvų: kaip apie būdą save išreikšti ir kaip apie vieną priežasčių, atvedančių prie konfliktų ir protestų. Skirtingos ženklų sampratos leidžia susikalbėti tų pačių kultūrų atstovams ir supriešina priklausančius skirtingoms - bent jau tuos, kurie atsisako suprasti, kad kiti pasaulį interpretuoja skirtingais metodais. O tai paaiškina vieną pamatinių žmonijos dėsnių: darydami tai, kas mums atrodo teisinga, kažkam visada būsime neteisūs.
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
