Suomių režisieriaus Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“, parodytas kaip „Naujosios dramos akcijos“ projektas 2009-ųjų rudenį ir pakartotas 2010-ųjų vasarą, nedideliam jį mačiusiųjų būriui įsiminė kaip vienas ryškiausių teatrinių išgyvenimų. Ir ne vien dėl spektaklio erdvės transformavimo, dabar įėjusio į madą, o tuomet dar gana netikėto, bet ir dėl to, kaip perkėlimas į tikrą aplinką buvo įprasmintas, padėjo susieti chrestomatinį Antono Čechovo tekstą su sava patirtimi.
„Vyšnių sodas“ vyko sename name ir sode Nemenčinės plente, suspaustame naujųjų „vasarotojų“ perstatomų sklypų ir tarsi gyvenančiame paskutines dienas, lyg išparceliuotame pjesės sode. Ankštoje namo svetainėje prie žemo stalelio susėdę projekto dalyviai - Virginija Kelmelytė (Ranevskaja), Irina Lavrinovič (Ania), Aldona Bendoriūtė (Varia), Juozas Budraitis (Gajevas), Jonas Vaitkus (Lopachinas), Paulius Budraitis (Petia Trofimovas), Gytis Padegimas (Simeonovas-Piščikas), Benas Šarka (Šarlota Ivanovna), Vytautas Anužis (Jepichodovas), Rasa Samuolytė (Duniaša) ir Dainius Gavenonis (Jaša) - tiesiog skaitė savo tekstą „iš lapo“, nors buvo akivaizdu, kad tai ne šiaip sau skaitymas, ir dalyviai laiko rankose knygas tik tarp kitko. Kelioms dešimtims žiūrovų, susodintų prie pat atlikėjų, buvo vaidinamas improvizuojant puikiai sustyguotas spektaklis, o suspaustos erdvės padiktuota jo statika tik padėjo atverti svarbiausią paskutinės Čechovo pjesės ypatybę - personažų vienišumo, atskirumo, nesusikalbėjimo temą, iš esmės monologišką, tarsi sau sakomų jų replikų pobūdį. Retkarčiais veikėjai tik susitrenkia kaip biliardo kamuoliai ir vėl toli atšoka vienas nuo kito.
Už aktorių nugarų, ant galinės kambario sienos, dailininkė Jūratė Paulėkaitė sukabino daugybę šią ašarų pakalnę palikusių - ir seniai, ir ką tik - žinomų Lietuvos ir pasaulio žmonių nuotraukų. Į žiūrovus žvelgianti portretų galerija dar labiau sustiprino aštrų tirpstančios akimirkos pojūtį. Tarp pjesės personažų trūko Firso, kurio vaidmeniui buvo pasižadėjęs Laimonas Noreika, deja, nebespėjęs jo atlikti. Firsą atstojo įrėminta aktoriaus nuotrauka, stovinti ant kėdės šalia įžanginėmis remarkomis skaitymą pradėjusio Juozo Budraičio Gajevo.
Nežinau, ar teatre retą artumo, intymumo įspūdį patyrė ir sode per ekraną spektaklį stebėję žiūrovai, bet skirtingais planais ir rakursais jį filmavę vaizdo menininkai Ville Hyvönenas ir Lennartas Laberenzas iš Suomijos ir Vokietijos pasistengė kiek galėdami. O po pertraukos prie publikos sode prisijungė ir aktoriai. Čia hepeningo forma persikėlė trečiojo veiksmo šokių vakarėlis, prasidėjęs Beno Šarkos Šarlotos ugnies fokusais, įsukęs visus dalyvius ir staiga kaip kirviu nukirstas iš varžytynių sugrįžusio Lopachino. Vyšnių sodo naujo šeimininko monologas buvo tikras režisieriaus Jono Vaitkaus benefisas, kupinas vis augančios grėsmės ir pasibaigęs sutrikusių svečių išvarymu už privačios valdos ribų, brutaliai primindamas esamąjį laiką. Juo baigėsi ir spektaklis, palydėtas Laimono Noreikos skaitomo Salomėjos Nėries eilėraščio „Kaip žydėjimas vyšnios“ įrašo, negrįžtamai sutirpdžiusio akimirką.
Prabėgo lygiai dešimt metų, ir atnaujinto Jaunimo teatro sezono atidarymo proga spalio 11 d. vėl buvo suvaidintas Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“. Šįkart - pačioje teatro scenoje. Kambario dydžio vaidybos aikštelę jos viduryje iš keturių pusių supa kylančios žiūrovų eilės, dalis žiūrovų iš teatro fojė mato Hyvöneno ir Laberenzo transliuojamą vaizdą, scenos kampuose taip pat įrengti du ekranai. Aikštelėje susėda tie patys vaidmenų atlikėjai, Virginija Kelmelytė vėl atskrido iš Paryžiaus, Paul (Paulius) Budraitis - net iš Jungtinių Valstijų. Jūratės Paulėkaitės atminimas pagerbtas aikštelės apstatymu (kita dailininkė Simona Biekšaitė): ta pati žalsva sovietinė sofa, radiola, Gajevo panegirikos nusipelniusi spintelė. Nėra tik pagrindinio scenografijos akcento - portretų galerijos, vaidybos aikštelė neturi sienų, ir tai savaime keičia percepciją. Likusi tik Laimono Noreikos nuotrauka, nors naujasis spektaklio variantas ir turi Firsą, - jį pakaitomis su Gajevu vaidina Juozas Budraitis.
Pagarba išėjusiems kūrėjams, o ir pats visus draugėn vėl surinkęs pastatymo pobūdis, stengiantis kuo mažiau keisti ir kuo daugiau pri(si)minti, labiausiai ir imponuoja. Negali atsiriboti ir nuo sentimentalios prisiminimų nostalgijos. Tačiau pirmą kartą spektaklį matantiems žiūrovams ji nežinoma.
Scenos erdvė keičia ne tik atstumą, bet ir santykį su spektakliu. Taip pat aktorių santykį su personažais: jie priversti labiau vaidinti, ieškoti prisitaikymo. Spengiančios nesusikalbėjimo pauzės tarpais išliko, tačiau netapo spektaklio kamertonu, aktorių vaidmenys daugiau ar mažiau pasisekę, Pauliaus Budraičio sakomuose Petios Trofimovo žodžiuose staiga išgirsti Čechovo teksto aktualumą, tačiau išgyventi spektaklį kaip savastį šįkart nelengva.
Kad šis projektas nėra tinkamas teatro erdvei, paaiškėjo po pertraukos, kai pakviesti jau į žiūrovų salę scenoje išvydome išardytą vaidybos aikštelę, atitinkančią ketvirtojo veiksmo „tuštumos jausmą“, kai kertamas vyšnių sodas, o personažai apleidžia gimtuosius namus. Tarp suverstų sceninės įrangos detalių visą laiką išsėdi paliktasis Firsas, o dideliame ekrane rodomas trečiojo veiksmo siautulys Nemenčinės plento sodyboje, iki pat pabaigos, išvarymo į mišką ir Salomėjos Nėries posmų, liūdnai priminęs, kaip visa tai buvo spontaniška, šaunu, prasminga. Pabaigoje Firsas kažką žiaumodamas lėtai susako finalinį monologą, bet pjesė ir spektaklis taip ir lieka neužbaigti.
Tačiau greičiausiai tai sąmoningas pasirinkimas, patvirtinantis su beviltišku džiugesiu išdainuotus poetės žodžius, kad tai, kas prabėga, nebegrįžta. Tiesiog priminimas ir atsisveikinimas, nes į repertuaro kalendorių spektaklis neįrašytas.
