.JPG)
Premjera. Tik „mokiniška“ vieno didžiausių žmonijos romanų interpretacija
Kai Sevilijos turizmo informacijos centro darbuotojos paklausiau, kur tas garsusis kalėjimas, kuriame už išsisukinėjimą nuo mokesčių įkalintas Miguelis de Cervantesas parašė garsųjį „Don Kichotą“, ji kiek ironiškai mostelėjo – dabar ten stovi bankas, bet ar iš tiesų ši legenda tikra, tikėti yra jūsų reikalas.
Tikėti Liūdnojo Vaizdo riterio realybe ir Renesanso keltomis idėjomis šiandien – taip pat žiūrovų reikalas. Deja, Nacionalinis dramos teatras ir Dale´o Wassermano bei Mitcho Leigh miuziklą „Žmogus iš La Mančos“ statęs Adolfas Večerskis tai irgi palieka žiūrovams, pats tuo nė kiek netikėdamas. Netikėdamas ne tik šio miuziklo keliamų idėjų galia, bet ir jo galimybe būti sėkmingu spektakliu, dar daugiau – teatriniu įvykiu. Miuziklą įvykiu vertė ne teatras, o televizijos ir pramogų leidiniai, aiškindamiesi, ar išties jame dainuos Seimo narė Inga Valinskienė, ar išvysime jame ir kitų televizijos žvaigždžių. Deja, televizijos, ne teatro žvaigždes, nes pastarasis šiandien nieko nebereiškia, o televizija – bent jau inerciją. Ir jei ne pagrindinį vaidmenį kaip ietį garbingai nešęs Vaidotas Martinaitis, scenoje matytume išsirikiavusią beveik visą „Nekviestos meilės“ serialo komandą.
Tikėti šio miuziklo idėjomis šiandien sudėtinga dėl dar vienos aplinkybės – pasikeitusios aplinkos. Sceninių „koverių“ sezone prikeltos ano amžiaus 8–9 dešimtmečių legendos „Ugnies medžioklė su varovais“, „Svajonių piligrimas“, „Literatūros pamokos“ žlugo dėl vienos ir tos pačios priežasties: tikėtasi spektaklio kaip legendos atgaivinimo, bet prikeltos legendos netenka mito galių ir ne tik nebūna „tokios pačios“ savo paveikumu. Pasikeitusi aplinka ir anuometinis idealizmo ilgesys (nes idealizmas buvo savotiška materialiojo deficito sublimacija) bei galinga vienijanti teatro misija šiandien nėra aktualūs, kai nejuntama nei deficito, nei teatras reiškia daugiau už paprasčiausią vakaro pramogą. Net turint galvoje beprotišką misiją, t. y. atgimusį norą reabilituoti idealizmą vartotojiškų gėrybių apsupties metu (tai visiškai atitiktų „Don Kichoto“ dvasią) – tuo, deja, reikia tikėti. Tačiau netiki ne vien Večerskis – šio miuziklo nerastume net tarp Londono „Vest Endo“ hitų, o Brodvėjuje paskutinis garsesnis jo pastatymas datuojamas 2002 m. „Žmogaus iš La Mančos“ sėkmės metai – 1965-ieji ir vėlesni. Manau, nemaža dalis tos „kaltės“ priklauso moraliai senstelėjusiai Mitcho Leigh muzikai.
Kaip per televizorių
Nekalbėsime apie atviros komercijos santykį su Nacionalinio teatro misija. Bet žadėdamas publikai „metų įvykį“, kuriuo publika vis dėlto tikėjo, teatras net nepasivargino perkurti muzikos orkestruotės iš 1970-ųjų Algirdo Lapėno spektaklio, spėju, ją tik kiek restauravo. Todėl pirmieji dainų žodžiai šiandien nuskamba kaip atšipęs peilis – nei šiuolaikiškesnės interpretacijos, nei padoresnio perėjimo nuo kalbėjimo į dainavimą. Bet tai idealiai atitinka TV produkcijos „tinklelį“, nes sukuria įspūdį, lyg žiūrėtum laidą „Mūsų dienos kaip šventė“, supažindinančią su jau kadaise pamirštais Lietuvos estrados šlageriais.
Patys aktoriai sutiko šį iššūkį donkichotiškai. Galima nusilenkti didvyriškai riterio budynių naktį tveriančiam galantiškajam Don Kichotui Vaidotui Martinaičiui, sceną itin pagyvinančiai savo stipriu balsu, intonacijų dramatizmu ar trumpais dialogais tarp arijų Ingai Jankauskaitei (Dulsinėja), ispanų pozų parodijomis ar neįmantriais juokeliais scenos vaizdą „aktualinančiam“ Varovų vadui Evaldui Jarui. Tačiau šalia jų pastangų iš esmės pateikiama tik „mokiniška“ vieno didžiausių žmonijos romanų interpretacija – apie pamišėlį, įtikėjusį riterystės ir kilnumo idėja (tam padeda paviršutiniška miuziklo koncepcija, o Večerskis tik patvirtina bandančių režisuoti aktorių vaidmenį – statyti, net iš savęs nereikalaujant nei vizijos, nei idėjų). Kai nematai nė vienos bent kiek šiuolaikiškesnės mintelės, aktualesnės idėjos, kuri pati varytų spektaklį į priekį, – tenka atsiduoti vien vizualiajai reginio pusei. 1946 m. ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas paskaitoje „Teatro idėja“ rašė, kad žiūrovas, kaip pamišęs Don Kichotas, privalo teatre „išversti“ savo žvilgsnį į „donkichotiškąjį“, kai šis įsijautęs puolė maurų lėles Don Pedro teatre, mėgindamas iš jų išvaduoti pagrobtąją Melisendrą.
Deja, teatras mums nepasiūlė išversti savojo žvilgsnio, ir beliko tik stebuklingai įtikėti, kad žiūri miuziklą 2009-aisiais ir dar Europos kultūros sostinėje.
Nuobodybė kaip norma
Prie įėjimo paklotas raudonas kilimas, regis, buvo puošniausia miuziklo dalis. Visa kita atrodė sukurta „second hand“ principu. Turiu galvoje ne tai, kad dizaineriai eina į „humanas“ ieškoti modelių, įvairesnių už eilinę parduotuvių produkciją, o tai, kad tie kostiumai, regis, jau buvo nešioti prieš 20 m., nekalbant apie jų abejotiną skoningumą (sunku patikėti, kad juos kūrė Zita Gustienė). Lygiai taip pat stebina scenografas Andrius Žibikas, pasiūlęs tik pakylančias-nusileidžiančias plastiko ar pleksiglaso sienas, prožektorių atspindžius ir dūmus bei dar sykį dūmus. Visa tai tarsi bando įteigti skurdų provincijos kultūros namų įspūdį, kur viskas yra pigu ir prasta. Šalia to – primityviausias „aguonėles“ sėjanti Loros Juodkaitės choreografija ir tamsi, minimaliausių miuziklo reikalavimų nepateisinanti scena, tampanti tiesiog nekonceptualiu skudurynu.
Ar būtų pernelyg snobiška iš mūsų Nacionalinio, tikriausiai taip pat „besiveržiančio diržus“, reikalauti londonietiško blizgesio? Vis dėlto manyčiau, kad ne – tam įpareigoja ir teatro vardas, ir atskira eilutė biudžete, ir bilietų kainos (70–100 Lt), ir pagaliau laikas pajudėti iš mirties taško ne vien dėl spektaklio idėjos, bet ir dėl spektaklio kaip pramogos idėjos.
Vienintelėje pirmojo veiksmo scenoje atradau personažą, su kuriuo noriai galima buvo identifikuotis: Don Kichoto budynių scenoje Algirdo Dainavičiaus Sanča Pansa nusižiovavo. Pramoga kaip nuobodybė – mūsų teatre jau senokai tapo normos ženklu. Bet tai nėra nuobodulys kaip estetika, anaiptol. Ortega y Gassetas 1914 m. parašytose „Meditacijose apie Don Kichotą“ žaviai cituoja vieną italą, aiškinantį nuobodumo apibrėžimą: „Tai atima iš mūsų vienatvę, bet nepasiūlo kompanijos.“
