 |
| Olga Generalova (Judas) ir Renius Juodzevičius (Uždanga) |
Po mūsų teatro Baltosios Metraštininkės Daivos Šabasevičienės blicrecenzijos apie šviežiausią Menų spaustuvės premjerą „Kelionė į kambario vidų“ keblu ką ir pridurti. Ir ne todėl, kad nėra ką pasakyti – tiesiog pastarojo režisūrinio debiuto ritualas lyg ir jau būtų baigtas.
Mat iš pradžių buvo dosnus anonsas nacionalinėje spaudoj (turiu galvoj PR-inį interviu su dar debiutuosiančiu režisieriumi Artūru Areima). Paskui įvyko du premjeriniai spektakliai šiltoje aplinkoje – tą šiltumą garantavo ne tik vaidintojų giminaičių ir bičiulių gausa publikoje, bet ir pati Menų spaustuvės, pasišovusios būti debiutuojančios režisūros inkubatoriumi, tėviška atmosfera ir globa. Na ir laiminanti recenzija. Grimas nuplautas, švieži marškiniai apvilkti, banketo stalas padengtas. O kas ten dar niurzga kampelyje ir ketina sudrumsti šventinį vakarėlį?
Bet nepaisant itin nedėkingo iškilmių drumstėjo vaidmens, vis tik ketinu užduoti chamišką klausimą: „o koks, leiskite paklausti, pretekstas šiai šventei? Jeigu režisūrinio debiuto proga, tai leiskite pasiteirauti, ar tas iškilusis įvykis jau tikrai buvo? Ar jau tikrai galime konstatuoti, kad įvyko tos krikštynos ar tas apipjaustymas, ar toji inauguracija, po kurių įvykių kaltininkas gali būti paskelbtas tikruoju režisieriumi?“ Čia ne neigimas, ne abejonė, o tiesiog klausimas?
Ir kodėl klausiama? Ogi todėl, kad režisieriaus profesija, buvusi pastarojo amžiaus vienas sunkiausių ir garbingiausių meno amatų, dabar fantastiškais tempais devalvuojama.. Režisieriais save skelbia kas nori ir kas netingi, tarsi tai būtų kokios popžvaigždutės vienadienė kaukė. Esu nuoširdžiausiai įsitikinęs, kad tiek Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė“ rengėjai bei vykdytojai, tiek debiutantų pedagogai siekia atvirkštinio tikslo – puoselėti ir vystyti režisieriaus amato ir režisūrinio teatro prestižą ir lygį.
Bet tuomet neskubėkime beatodairiškai džiūgauti ir linksmintis, o grįžkime mintimis prie patirto sceninio įspūdžio. Panalizuokime jį ne iš šeimyninių ir inkubatorinių pozicijų, o iš esmės.
Vienas ryškiausių šiuolaikinio teatro režisierių ir režisūros mokyklos pedagogų Piotras Fomenka (beje, buvęs tankistas) savo studentų režisierių kartais retoriškai klausdavo: „Kas tanke yra svarbiausia?“ ir pats atsakydavo: „Svarbiausia tanke – neapsidirbti!“. Tai „apsidirbo“ ar ne debiutuojantis režisierius Artūras Areima, statydamas su savo bendramoksliais spektaklį „Kelionė į kambario vidų“? Ar jo kūrybinis „tankas“ sėkmingai įvykdė pirmąjį kovinį šūvį ir yra pasirengęs kitoms kovoms ir naujiems žygiams? Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas kaip atrodytų.
Pradėkime nuo svarbiausio: nuo pirminio įspūdžio. Tai – įspūdis, sukeltas ... spektaklio publikos. Jau seniai neteko teatre būti tarp žiūrovų, kurie taip įdėmiai, visiškoje kosminėje tyloje ir giliame susikaupime klausytų pjesės žodžių, sklindančių iš vaidybinės aikštelės. Tai – jauno lenkų dramaturgo Michalo Wałczako (g.1979) trijų veiksmų pjesės „Kelionė į kambario vidų“ (Podróż do wnętrza pokoju, 2002 m.) tekstai, išversti Irenos Aleksaitės.
Tai – ypatingi tekstai. Juose yra atpažįstami ir Vakarų garsiųjų absurdistų Becketto, Ionesco, Pinterio pjesių atgarsiai, ir lenkiškojo absurdo meistrų Gombrovicz’iaus bei Mrożeko, ir netgi lenko (Romano Polanskio) kinematografinio absurdo įtaka. Ši pjesė – tai absurdo dramaturgijos egzistencializmo filosofijos šiuolaikinė tąsa ir vystymas. Čia uždaros erdvės ir individo nelaisvumo tragedijos („pragaras – tai kiti“) fenomeną keičia uždaros erdvės, už kurios ribų yra laisvė, kuria neįstengiama pasinaudoti reiškinys („pragaras – tai aš pats“). Laisvių šėlsmo, pasirinkimų gausumo ir informacijos pertekliaus laikų tragedija.
Režisieriaus garbei dera pripažinti, kad jis teisingai užčiuopė Wałczako pjesės teksto ypatumus (visi tekstai jau sakyti ir girdėti; viskas, kas per tekstus vyksta, jau ne kartą buvo įvykę; kiekvienas epizodas – tai nauja istorija). Ir rado teisingą, ir ne pirmą po ranka pasitaikiusį adekvatų sceninį principą. Tai – radijo teatras scenoje.
 |
| Tadas Gryn (Ježis Skura). Mariaus Macevičiaus nuotraukos |
Tokius „radijo teatrus“ jau esame ne sykį regėję ir klausę per populiariuosius „dramaturgijos skaitymus“ – ir čia pat Menų spaustuvėje, ir kitur. Ir kiekvienąsyk daugeliui atrodė, kad kiekvienam tokiam „radijo teatrui“ trūksta kažkokios sceninės „mėsos“, kad tai taptų tikru teatru. O iš tikrųjų galbūt paties teatro tuose skaitymuose buvo perdaug?
Wałczako pjesės atveju tai tikrai galioja. Bent jau režisierius (debiutantas) Artūras Areima tai pateikia įtikinimai, ir čia jį galima pasveikinti su svarbiu teatriniu atradimu. Bet šalia viso to...
O šalia viso to debiutantas aiškiai nesugeba ir dar nemoka išsaugoti, užfiksuoti ir išvystyti savo spektaklyje padaryto atradimo. Ir jis elgiasi tarsi kūdikis, pirmąkart atsiradęs žaislų supermarkete: jis griebia iš lentynų visus žaislus iš eilės, kas papuola, ir bando su jais išdarinėti visai ne tai, kas pridera.
Pradėkime nuo spektaklio įžangos ir finalo – jų tiesiog nėra. Personažas, vardu Uždanga, neišspręstas ir nepateisintas. Kodėl jis vadinasi „Uždanga“, kodėl jis sako esąs didelis ir platus, kai yra jaunas ir liesas – lieka neaišku.
Scenografija (kuri visuomet egzistuoja, kad ir kokia minimalistinė bebūtų) šįsyk diktuoja artimiausią asociaciją – striptizo baro. Spalvoti žibintai, techno muzika ir prabangios baro sėdynės (kurios galbūt vėliau pravers būsimam Menų spaustuvės barui). Betrūksta tik geležinio poliruoto strypo viduryje scenos. Nusirengimų spektaklyje taip pat yra, bet iki tam tikro laipsnio. Tiksliau pasakius, iki lakoniškų ir kažkodėl vienodų (atitinkamai vyriškų ir moteriškų) apatinių demonstravimo. Kas su tuo demonstravimu susiję – palieka atspėti pačiam žiūrovui. Bet žiūrovas nemėgsta spėlioti. Jis nuobodžiauja.
Galima būtų ir toliau vardinti visus įvairių teatrinių principų elementus, kuriuos debiutantas panaudojo šiame savo kūrinyje – ir formaliojo teatro, ir transinio, ir vaizduotės teatro, ir ženklų, ir t.t.. Tai suteikia įspūdžio, kad jo išprusimas yra gana įvairialypis, bet chaotiškas.
Tačiau ypač svarbu tai, kokiu būdu jis, kaip sceninės realybės kūrėjas, suteikia galimybę aktoriams pateikti scenoje savo ypatingąją sceninę artistinę kokybę. Šitoje plotmėje, deja, debiutantui pavyko nuveikti nedaug.
Štai, pavyzdžiui, į Uždangą (Renius Juodzevičius) labai įdomu žiūrėti, kai jis nešneka. Arba pagrindinis veikėjas Skura (Tadas Gryn) – jau pakankamai stipri sceninė asmenybė, kuri visą pjesės istoriją paverčia savojo personažo istorija (kas, beje, prieštarauja polifoninei pjesės prigimčiai). Tačiau kai jis prašneka – vajėzau! Dikcija – kaip mūsų skrajojančio eksprezidento, tik dar prastesnė! Arba kita iškili šio reginio asmenybė, aktorė Olga Generalova: kodėl ji vaidina personažą vyrišku vardu Judas? Žiūrovas vėl privalo pats susiprasti?
Visuomet, kai jauni žmonės pradeda savarankiškai, be deramo sugebėjimo ir adekvačios pedagoginės paramos rengti vaidinimus apie sunkią šiuolaikinio jaunimo dalią, juos persekioja šmėklos. Pirmoji šmėkla – tai „Meilė, džiazas ir velnias“, kita – saviveikla. Jau atsibodo iki gyvo kaulo tos isterikuojančio nuobodžiavimo intonacijos, nuolat sklindančios iš saviveiklinių jaunimo scenų, vaizduojančių jaunimo problemas. Deja, šių atgarsių neišvengta ir čia. Ir visuomet stebėtina, kaip statydamas pagal vadinamąją „jaunimo tematiką“ sceninis jaunimas griebiasi tų pačių šablonų ir štampų, kaip ir kadaise senukas Juozas Grušas savo nemarioje socrealizmo fantastinėje vizijoje „Meilė, džiazas ir velnias“, nieko nežinodamas nei apie džiazą, nei apie seksą, nei apie narkotikus... Kažkodėl jo pagimdytais štampais jau keli dešimtmečiai džiaugsmingai minta neapsiplunksnavęs sceninis jaunimas. Neišvengta jų ir čia...
Kas tie jauni žmonės, kuriuos vaidina šeši jauni aktoriai? Ar tai gyvi jaunuolių tipažai iš gyvenimo, ar manekenai iš blizgių žurnalų drabužių reklamos pozicijų? Kodėl Elė (Agnė Kiškytė) dirbtinai nustumta į foną, kodėl Auksis (Daumantas Ciunis) yra toks įkyriai agresyvus, kodėl Horacijus Išorinis (Tomas Rinkūnas) visuomet rėkia? Ir apskritai, kodėl jis visąlaik išeina iš scenos? Tik todėl, kad jo vardas – Išorinis? O gal kaip tik todėl jis visąlaik ir privalo būti su kitais?
Klišės ir negrabus priemonių pasirinkimas dar nėra baisi nuodėmė. Rimčiausią nerimą žadina tai, kaip statytojas perskaitė ir traktuoja pjesę (kurios teksto prigimtį, kartojuos, užčiuopė labai teisingai). Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad ši Wałczako pjesė yra filosofinis kūrinys. Ir pagal šio tipo pjesių dėsnius ją ir reikia statyti. Visų pirma – išnagrinėti ir suformuluoti šio kūrinę filosofinę prasmę. Ji gali būti vienokia ar kitokia, bet privalo būti konkreti. Aiški ir suprantama žiūrovui.
O jaunasis debiutantas, regis, supranta režisūros profesiją kaip meną sugalvoti visokių triukų, „navarotų“ ir „pribumbasų“, kad pjesės tekstas nebūtų nuobodus klausyti. Toks savotiškas pjesės „tiuningas“. O gavosi atvirkščiai: buvo nuobodu būtent ten, kur prasidėdavo triukai ir teksto puošyba.
Neatsakyta į pagrindinį klausimą: o kas yra tas kambarys? Ir apskritai ar tai kambarys (juk „pokój“ lenkiškai reiškia ir kambarį, ir ramybę, ir taiką)? Režisierius traktuoja šį menamą kambarį kaip mistinį pjesės elementą, kaip savarankišką personažą, ir tai, manyčiau, yra klaida. Kambarys šioje pjesėje yra tik aplinkybė, bet lemiama aplinkybė, kuri nusprendžia ir visų kitų personažų visavertį egzistavimą pjesės ir spektaklio plotmėje.
Kaip režisierius perskaitė pjesę, privalo būti spektaklyje aišku ir suprantama žiūrovui. Spektaklis juk yra priemonė žiūrovui daugiau suprasti apie pasaulį ir apie savo vietą jame. Teatro režisieriaus amatas yra paprastas kaip staliaus ar dailidės. Taip jau bent kadaise teigė Eimuntas Nekrošius. Sunku su juo nesutikti. Ir spektaklis turi būti aiškus ir konkretus, kaip taburetė. O Mistinė taburetė arba Žiaurioji taburetė, ar Simbolistinė taburetė bus vertinga tik tiek, kiek ji vykdo taburetės funkcijas. Ir tik paskui, išmokus daryti puikias taburetes, galima bus pradėti gaminti įvairius krėslus ir sostus.
Aišku, nelengva būti režisieriumi, kai tavo aktoriai yra tavo bendramoksliai. Iš vienos pusės tai ir pliusas, nes savaime susiklosto šiokios tokios žaidimo taisyklės, kita vertus – studentiškas tarpusavio familiarumas labai trukdo. Bet – jeigu įsivaizduosime sceninį pasaulį kaip „akvariumą“, tai režisierius vis tik privalo jį išmanyti ir tvarkyti ne iš „žuvies“, o iš „ichtiologo“ pozicijų.
Kitaip bus labai sunku išvengti tų šmėklų, kurios persekioja bet kurį, kas paskubėjo pasivadinti režisieriumi, ir kas nuoširdžiai nusprendė žengti savo keliu link šios profesijos aukštumų.
O nuoširdumu šiuo atveju tikrai netenka abejoti – nei jauno režisieriaus Artūro Areimos, nei juo patikėjusių aktorių, nei Menų spaustuvės aktyvistų. Ir nepaisant visų čia išsakytų samprotavimų, negalima teigti, kad jų bendradarbiavimas buvo nesėkmingas. Atvirkščiai, jis parodo, kad tai yra rimta jų visų dvasinė investicija į mūsų teatro meno ateitį.
Ir jeigu tankas kartais prašovė pro šalį, tai dar nereiškia, kad tankistai „apsidirbo“. Anaiptol.
Tik jeigu norima pelnyti tikro režisieriaus titulą, teks dar gerokai pasitreniruoti, kad visi šūviai pataikytų į „dešimtuką“.
Ir išmokti kentėti, kai pats tampi „taikiniu“ – pvz., kritikos...
Šūvis. Uždanga.
