Porų santykių klišės skandina spektaklį

Daiva Šabasevičienė 2009-03-31 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 03 30
Viktorija Kuodytė ir Dainius Kazlauskas spektaklyje „Duetai”. Irmanto Gelūno foto

aA

Po ilgokos pertraukos teatro žiūrovams save priminė du garsūs Lietuvos aktoriai. Kurį laiką Maskvoje besifilmavusio Dainiaus Kazlausko ir Viktorijos Kuodytės „Duetai“ jau savaime yra intriga.

Vilniuje dar sovietmečiu pastatytuose atgrasiuose VRM rūmuose sukurti visaverčio spektaklio beveik neįmanoma - iš kelių šimtų žiūrovų tik maža dalis gali aktorius regėti ir jausti iš arčiau. Visi kiti, žiūrėdami penkių gyvenimų duetus - kamerinio teatro principu išdėstytus eskizus, gali tik sekti jų gestus ir klausytis salėje išskleisto mikrofoninio aktorių balso, dažnai primenančio radijo teatrą.

Žengia žingsnį atgal

Spektaklio apšvietimas gražus, bet nereikia gailėti šviesos aktorių veidams - atstumas ir prieblanda menkina susitikimo nuoširdumą. Abu aktoriai yra pelnę ne vieną apdovanojimą, bet „Duetuose“ tarsi žengia žingsnį atgal. Dirbdami be režisieriaus, savo vaidmenis jie prismaigsto anksčiau kurtų vaidmenų motyvų, kurių neužmaskuoja kostiumai.

D.Kazlauskui ir V.Kuodytei rūpi išlikti puikiais aktoriais. Kai kuriose scenose jiems tai pavyksta. Šie atsivėrimai suformuoja tam tikrą kūrinio stuburą, tačiau jis vos išlaiko tris valandas trunkantį spektaklį. Kai kurie - ypač pirmieji trys - jo epizodai yra pernelyg ištęsti.

Patys keičia scenovaizdį

Aktoriai veiksmą pradeda nuo nulio, patys tapdami ir scenos darbininkais. Patiems keisti scenovaizdį, persivilkti kostiumus ir išlaikyti žiūrovų dėmesį - labai nelengva. Bet aktorius palaužia ne tai, o silpnoka dramaturgija. Peterio Quilterio pjesė nestebina psichologinėmis situacijomis.

Penkių skirtingų porų suartėjimo ir išsiskyrimo štampai atpažįstami daug anksčiau nei išsakomi tekstu, todėl kartais apima nuobodulys. „Susiuostymas“ per internetą. Neišvengiama profesinė dviejų žmonių pažintis. Šiltųjų kraštų kurorte išgyvenami vienas kitam įgrisusio dueto „spazmai“ (tiesa, ši dalis pasirodė įdomiausia). Vystančių garsių aktorių kalambūrai. Į prietarus ir absurdiškas situacijas įsipainiojusios nuotakos ir jos brolio dialogai. Tokiame siužetiniame kaleidoskope aktoriai yra gerokai išraiškingesni nei tekstas.

Nauja žiūrovų karta

„Duetai“ mėgina priversti žiūrovą atkreipti dėmesį į save. Vidurinė klasė Lietuvoje ilgai neturėjo savo teatro. Dabar susiformavo nauja žiūrovų karta. Jai nesvarbu, kuriame Neries krante vyksta pasirodymai. Svarbiau - galimybė susitikti su mėgstamais aktoriais.

„Duetai“ - būtent jai skirtas susitikimas, kurį profesionalūs aktoriai sugeba paversti tam tikru įvykiu. Agentūra „Baltic Music“ iki šiol daugiausia dėmesio skiria aktoriams. Jeigu ir kiti spektaklių kūrėjai sulauktų dėmesio, gal būtų atverstas naujas teatro istorijos puslapis.

Kol kas tenka žemai nusilenkti aktoriams, kurie nesnaudžia, o naują ir gana sudėtingą darbą skiria konkretiems žiūrovams, kurių ateityje neturėtų trūkti.

* * *

„Duetuose“ vaidina ryškūs aktoriai

* „Duetų“ autoriaus P.Quilterio pjesės išverstos į 14 kalbų. Jos buvo bent po vieną kartą statomos 20 pasaulio šalių. Pasaulinė „Duetų“ premjera įvyko šių metų vasarį Naujojoje Zelandijoje. Spektaklis pagal šią pjesę ką tik pastatytas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iki šių metų pabaigos „Duetus“ numatyta pastatyti dar bent dešimtyje valstybių.

* P.Quilteris savo pjesę „Duetai“ vadina romantine komedija, tačiau, D.Kazlausko nuomone, scenoje pasakojamos penkios skirtingų porų istorijos sunkiai telpa į šio žanrinio apibūdinimo rėmus.

* D.Kazlauskas ir V.Kuodytė - vieni ryškiausių savo kartos aktorių Lietuvoje. Viktorija yra trijų „Kristoforo“ apdovanojimų laureatė, o Dainius yra pelnęs Auksinį scenos kryžių už geriausią vyro vaidmenį.

 

recenzijos
  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.