Porų santykių klišės skandina spektaklį

Daiva Šabasevičienė 2009-03-31 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 03 30
Viktorija Kuodytė ir Dainius Kazlauskas spektaklyje „Duetai”. Irmanto Gelūno foto

aA

Po ilgokos pertraukos teatro žiūrovams save priminė du garsūs Lietuvos aktoriai. Kurį laiką Maskvoje besifilmavusio Dainiaus Kazlausko ir Viktorijos Kuodytės „Duetai“ jau savaime yra intriga.

Vilniuje dar sovietmečiu pastatytuose atgrasiuose VRM rūmuose sukurti visaverčio spektaklio beveik neįmanoma - iš kelių šimtų žiūrovų tik maža dalis gali aktorius regėti ir jausti iš arčiau. Visi kiti, žiūrėdami penkių gyvenimų duetus - kamerinio teatro principu išdėstytus eskizus, gali tik sekti jų gestus ir klausytis salėje išskleisto mikrofoninio aktorių balso, dažnai primenančio radijo teatrą.

Žengia žingsnį atgal

Spektaklio apšvietimas gražus, bet nereikia gailėti šviesos aktorių veidams - atstumas ir prieblanda menkina susitikimo nuoširdumą. Abu aktoriai yra pelnę ne vieną apdovanojimą, bet „Duetuose“ tarsi žengia žingsnį atgal. Dirbdami be režisieriaus, savo vaidmenis jie prismaigsto anksčiau kurtų vaidmenų motyvų, kurių neužmaskuoja kostiumai.

D.Kazlauskui ir V.Kuodytei rūpi išlikti puikiais aktoriais. Kai kuriose scenose jiems tai pavyksta. Šie atsivėrimai suformuoja tam tikrą kūrinio stuburą, tačiau jis vos išlaiko tris valandas trunkantį spektaklį. Kai kurie - ypač pirmieji trys - jo epizodai yra pernelyg ištęsti.

Patys keičia scenovaizdį

Aktoriai veiksmą pradeda nuo nulio, patys tapdami ir scenos darbininkais. Patiems keisti scenovaizdį, persivilkti kostiumus ir išlaikyti žiūrovų dėmesį - labai nelengva. Bet aktorius palaužia ne tai, o silpnoka dramaturgija. Peterio Quilterio pjesė nestebina psichologinėmis situacijomis.

Penkių skirtingų porų suartėjimo ir išsiskyrimo štampai atpažįstami daug anksčiau nei išsakomi tekstu, todėl kartais apima nuobodulys. „Susiuostymas“ per internetą. Neišvengiama profesinė dviejų žmonių pažintis. Šiltųjų kraštų kurorte išgyvenami vienas kitam įgrisusio dueto „spazmai“ (tiesa, ši dalis pasirodė įdomiausia). Vystančių garsių aktorių kalambūrai. Į prietarus ir absurdiškas situacijas įsipainiojusios nuotakos ir jos brolio dialogai. Tokiame siužetiniame kaleidoskope aktoriai yra gerokai išraiškingesni nei tekstas.

Nauja žiūrovų karta

„Duetai“ mėgina priversti žiūrovą atkreipti dėmesį į save. Vidurinė klasė Lietuvoje ilgai neturėjo savo teatro. Dabar susiformavo nauja žiūrovų karta. Jai nesvarbu, kuriame Neries krante vyksta pasirodymai. Svarbiau - galimybė susitikti su mėgstamais aktoriais.

„Duetai“ - būtent jai skirtas susitikimas, kurį profesionalūs aktoriai sugeba paversti tam tikru įvykiu. Agentūra „Baltic Music“ iki šiol daugiausia dėmesio skiria aktoriams. Jeigu ir kiti spektaklių kūrėjai sulauktų dėmesio, gal būtų atverstas naujas teatro istorijos puslapis.

Kol kas tenka žemai nusilenkti aktoriams, kurie nesnaudžia, o naują ir gana sudėtingą darbą skiria konkretiems žiūrovams, kurių ateityje neturėtų trūkti.

* * *

„Duetuose“ vaidina ryškūs aktoriai

* „Duetų“ autoriaus P.Quilterio pjesės išverstos į 14 kalbų. Jos buvo bent po vieną kartą statomos 20 pasaulio šalių. Pasaulinė „Duetų“ premjera įvyko šių metų vasarį Naujojoje Zelandijoje. Spektaklis pagal šią pjesę ką tik pastatytas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iki šių metų pabaigos „Duetus“ numatyta pastatyti dar bent dešimtyje valstybių.

* P.Quilteris savo pjesę „Duetai“ vadina romantine komedija, tačiau, D.Kazlausko nuomone, scenoje pasakojamos penkios skirtingų porų istorijos sunkiai telpa į šio žanrinio apibūdinimo rėmus.

* D.Kazlauskas ir V.Kuodytė - vieni ryškiausių savo kartos aktorių Lietuvoje. Viktorija yra trijų „Kristoforo“ apdovanojimų laureatė, o Dainius yra pelnęs Auksinį scenos kryžių už geriausią vyro vaidmenį.

 

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.