Porų santykių klišės skandina spektaklį

Daiva Šabasevičienė 2009-03-31 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 03 30
Viktorija Kuodytė ir Dainius Kazlauskas spektaklyje „Duetai”. Irmanto Gelūno foto

aA

Po ilgokos pertraukos teatro žiūrovams save priminė du garsūs Lietuvos aktoriai. Kurį laiką Maskvoje besifilmavusio Dainiaus Kazlausko ir Viktorijos Kuodytės „Duetai“ jau savaime yra intriga.

Vilniuje dar sovietmečiu pastatytuose atgrasiuose VRM rūmuose sukurti visaverčio spektaklio beveik neįmanoma - iš kelių šimtų žiūrovų tik maža dalis gali aktorius regėti ir jausti iš arčiau. Visi kiti, žiūrėdami penkių gyvenimų duetus - kamerinio teatro principu išdėstytus eskizus, gali tik sekti jų gestus ir klausytis salėje išskleisto mikrofoninio aktorių balso, dažnai primenančio radijo teatrą.

Žengia žingsnį atgal

Spektaklio apšvietimas gražus, bet nereikia gailėti šviesos aktorių veidams - atstumas ir prieblanda menkina susitikimo nuoširdumą. Abu aktoriai yra pelnę ne vieną apdovanojimą, bet „Duetuose“ tarsi žengia žingsnį atgal. Dirbdami be režisieriaus, savo vaidmenis jie prismaigsto anksčiau kurtų vaidmenų motyvų, kurių neužmaskuoja kostiumai.

D.Kazlauskui ir V.Kuodytei rūpi išlikti puikiais aktoriais. Kai kuriose scenose jiems tai pavyksta. Šie atsivėrimai suformuoja tam tikrą kūrinio stuburą, tačiau jis vos išlaiko tris valandas trunkantį spektaklį. Kai kurie - ypač pirmieji trys - jo epizodai yra pernelyg ištęsti.

Patys keičia scenovaizdį

Aktoriai veiksmą pradeda nuo nulio, patys tapdami ir scenos darbininkais. Patiems keisti scenovaizdį, persivilkti kostiumus ir išlaikyti žiūrovų dėmesį - labai nelengva. Bet aktorius palaužia ne tai, o silpnoka dramaturgija. Peterio Quilterio pjesė nestebina psichologinėmis situacijomis.

Penkių skirtingų porų suartėjimo ir išsiskyrimo štampai atpažįstami daug anksčiau nei išsakomi tekstu, todėl kartais apima nuobodulys. „Susiuostymas“ per internetą. Neišvengiama profesinė dviejų žmonių pažintis. Šiltųjų kraštų kurorte išgyvenami vienas kitam įgrisusio dueto „spazmai“ (tiesa, ši dalis pasirodė įdomiausia). Vystančių garsių aktorių kalambūrai. Į prietarus ir absurdiškas situacijas įsipainiojusios nuotakos ir jos brolio dialogai. Tokiame siužetiniame kaleidoskope aktoriai yra gerokai išraiškingesni nei tekstas.

Nauja žiūrovų karta

„Duetai“ mėgina priversti žiūrovą atkreipti dėmesį į save. Vidurinė klasė Lietuvoje ilgai neturėjo savo teatro. Dabar susiformavo nauja žiūrovų karta. Jai nesvarbu, kuriame Neries krante vyksta pasirodymai. Svarbiau - galimybė susitikti su mėgstamais aktoriais.

„Duetai“ - būtent jai skirtas susitikimas, kurį profesionalūs aktoriai sugeba paversti tam tikru įvykiu. Agentūra „Baltic Music“ iki šiol daugiausia dėmesio skiria aktoriams. Jeigu ir kiti spektaklių kūrėjai sulauktų dėmesio, gal būtų atverstas naujas teatro istorijos puslapis.

Kol kas tenka žemai nusilenkti aktoriams, kurie nesnaudžia, o naują ir gana sudėtingą darbą skiria konkretiems žiūrovams, kurių ateityje neturėtų trūkti.

* * *

„Duetuose“ vaidina ryškūs aktoriai

* „Duetų“ autoriaus P.Quilterio pjesės išverstos į 14 kalbų. Jos buvo bent po vieną kartą statomos 20 pasaulio šalių. Pasaulinė „Duetų“ premjera įvyko šių metų vasarį Naujojoje Zelandijoje. Spektaklis pagal šią pjesę ką tik pastatytas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iki šių metų pabaigos „Duetus“ numatyta pastatyti dar bent dešimtyje valstybių.

* P.Quilteris savo pjesę „Duetai“ vadina romantine komedija, tačiau, D.Kazlausko nuomone, scenoje pasakojamos penkios skirtingų porų istorijos sunkiai telpa į šio žanrinio apibūdinimo rėmus.

* D.Kazlauskas ir V.Kuodytė - vieni ryškiausių savo kartos aktorių Lietuvoje. Viktorija yra trijų „Kristoforo“ apdovanojimų laureatė, o Dainius yra pelnęs Auksinį scenos kryžių už geriausią vyro vaidmenį.

 

recenzijos
  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Todėl spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.