Porų santykių klišės skandina spektaklį

Daiva Šabasevičienė 2009-03-31 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 03 30
Viktorija Kuodytė ir Dainius Kazlauskas spektaklyje „Duetai”. Irmanto Gelūno foto

aA

Po ilgokos pertraukos teatro žiūrovams save priminė du garsūs Lietuvos aktoriai. Kurį laiką Maskvoje besifilmavusio Dainiaus Kazlausko ir Viktorijos Kuodytės „Duetai“ jau savaime yra intriga.

Vilniuje dar sovietmečiu pastatytuose atgrasiuose VRM rūmuose sukurti visaverčio spektaklio beveik neįmanoma - iš kelių šimtų žiūrovų tik maža dalis gali aktorius regėti ir jausti iš arčiau. Visi kiti, žiūrėdami penkių gyvenimų duetus - kamerinio teatro principu išdėstytus eskizus, gali tik sekti jų gestus ir klausytis salėje išskleisto mikrofoninio aktorių balso, dažnai primenančio radijo teatrą.

Žengia žingsnį atgal

Spektaklio apšvietimas gražus, bet nereikia gailėti šviesos aktorių veidams - atstumas ir prieblanda menkina susitikimo nuoširdumą. Abu aktoriai yra pelnę ne vieną apdovanojimą, bet „Duetuose“ tarsi žengia žingsnį atgal. Dirbdami be režisieriaus, savo vaidmenis jie prismaigsto anksčiau kurtų vaidmenų motyvų, kurių neužmaskuoja kostiumai.

D.Kazlauskui ir V.Kuodytei rūpi išlikti puikiais aktoriais. Kai kuriose scenose jiems tai pavyksta. Šie atsivėrimai suformuoja tam tikrą kūrinio stuburą, tačiau jis vos išlaiko tris valandas trunkantį spektaklį. Kai kurie - ypač pirmieji trys - jo epizodai yra pernelyg ištęsti.

Patys keičia scenovaizdį

Aktoriai veiksmą pradeda nuo nulio, patys tapdami ir scenos darbininkais. Patiems keisti scenovaizdį, persivilkti kostiumus ir išlaikyti žiūrovų dėmesį - labai nelengva. Bet aktorius palaužia ne tai, o silpnoka dramaturgija. Peterio Quilterio pjesė nestebina psichologinėmis situacijomis.

Penkių skirtingų porų suartėjimo ir išsiskyrimo štampai atpažįstami daug anksčiau nei išsakomi tekstu, todėl kartais apima nuobodulys. „Susiuostymas“ per internetą. Neišvengiama profesinė dviejų žmonių pažintis. Šiltųjų kraštų kurorte išgyvenami vienas kitam įgrisusio dueto „spazmai“ (tiesa, ši dalis pasirodė įdomiausia). Vystančių garsių aktorių kalambūrai. Į prietarus ir absurdiškas situacijas įsipainiojusios nuotakos ir jos brolio dialogai. Tokiame siužetiniame kaleidoskope aktoriai yra gerokai išraiškingesni nei tekstas.

Nauja žiūrovų karta

„Duetai“ mėgina priversti žiūrovą atkreipti dėmesį į save. Vidurinė klasė Lietuvoje ilgai neturėjo savo teatro. Dabar susiformavo nauja žiūrovų karta. Jai nesvarbu, kuriame Neries krante vyksta pasirodymai. Svarbiau - galimybė susitikti su mėgstamais aktoriais.

„Duetai“ - būtent jai skirtas susitikimas, kurį profesionalūs aktoriai sugeba paversti tam tikru įvykiu. Agentūra „Baltic Music“ iki šiol daugiausia dėmesio skiria aktoriams. Jeigu ir kiti spektaklių kūrėjai sulauktų dėmesio, gal būtų atverstas naujas teatro istorijos puslapis.

Kol kas tenka žemai nusilenkti aktoriams, kurie nesnaudžia, o naują ir gana sudėtingą darbą skiria konkretiems žiūrovams, kurių ateityje neturėtų trūkti.

* * *

„Duetuose“ vaidina ryškūs aktoriai

* „Duetų“ autoriaus P.Quilterio pjesės išverstos į 14 kalbų. Jos buvo bent po vieną kartą statomos 20 pasaulio šalių. Pasaulinė „Duetų“ premjera įvyko šių metų vasarį Naujojoje Zelandijoje. Spektaklis pagal šią pjesę ką tik pastatytas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iki šių metų pabaigos „Duetus“ numatyta pastatyti dar bent dešimtyje valstybių.

* P.Quilteris savo pjesę „Duetai“ vadina romantine komedija, tačiau, D.Kazlausko nuomone, scenoje pasakojamos penkios skirtingų porų istorijos sunkiai telpa į šio žanrinio apibūdinimo rėmus.

* D.Kazlauskas ir V.Kuodytė - vieni ryškiausių savo kartos aktorių Lietuvoje. Viktorija yra trijų „Kristoforo“ apdovanojimų laureatė, o Dainius yra pelnęs Auksinį scenos kryžių už geriausią vyro vaidmenį.

 

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.