Lapkričio 27 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje pristatytas tarpdalykinis spektaklis „B ir B dialogas“, kurį sukūrė choreografės Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė bei dramaturgė Sigita Ivaškaitė.
Tai dar vienas kūrinys, patvirtinantis besiplečiantį šokio menininkų akiratį, įgyvendinantis jų norą ne tik judėti, bet ir kalbėti, pasakoti, analizuoti savo tapatybę bei juos supantį pasaulį.
Spektaklis, kaip ir ne vienas šiuolaikinio šokio kūrinys, sukurtas pastaraisiais metais, savo mintis ir idėjas slepia po šifrais ir kaukėmis. B ir B - tai tikriausiai dvi blondinės, kurios primena Frederico Garcia Lorcos „Publikoje“ netikėtai į sceną pro užkulisius patenkančias žiūroves. Tik B ir B, lydimos kamerų, pirmiausiai veržiasi į žiūrovų salę, o radusios užrakintas duris, liftu ir klaidžiais koridoriais atsiduria scenoje, o paskiau kurį laiką, įsitaisiusios tarp kitų, stebi savo pačių atvaizdus ekrane. Vienodi perukai, kostiumai (scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė), infantilios pokalbių intonacijos - dar vienas skydas, už kurio dažnai slepiasi savo idėjomis ne iki galo užtikrinti menininkai, jei kas, linkę viską nuleisti juokais.
Spektaklio erdvė driekiasi nuo Korko Airijoje iki Vilniaus Lietuvoje - kaip aiškinama, jo sumanymas gimė „Blank Canvas“ šokio rezidencijos metu, o „B ir B dialogo“ premjera jau įvyko 2016 m. rugsėjo 23 d. „Firkin Crane“ šokio namų auditorijai. Tarptautinę spektaklio gimimo erdvę liudija ir kartkartėmis nuskambanti anglų kalba, ja perpasakojama vieno airio gyvenimo istorija. Tikriausiai premjeroje dalyvavo ir spektaklio herojai airiai - saldainininkų šeimos atstovai, ekrane ilgai minkantys cukrinę masę, kuri virsta spalvotais čiulpinukais, baldų apmušėjas, kvailiojantis prieš kamerą su spektaklio herojėmis. Dalyvavo ir jų artimieji, džiaugėsi atpažinę juos ekrane ir tikriausiai linksmai juokėsi, leisdamiesi į gaivališką kelionę ir per daug nesirūpindami spektaklio simboliais, metaforomis, jo kūrėjų tikslais ir uždaviniais.
Vis dėlto atvirumas, kurį savo tikslu įvardino jaunos kūrėjos, yra labiau suvaidintas: skurdi leksika su kasdienėmis intonacijomis, „davai“ ir „biškį“ suplakama su perdėtai sureikšmintais postringavimais apie „dimensijas“, taip dar kartą apsidraudžiant saviironija, ir nelengva suvokti, kas iš tikrųjų rūpi menininkėms. Bet ar paviršutiniška ironija nėra didžiausias atvirumo priešas, kuriuo dar labiau atsiribojama nuo tiesaus ir nuoširdaus bendravimo su savo aplinka?
Sekti prasminį spektaklio siūlą trukdo nuolatinis herojų blaškymasis tarp scenos ir ekrano - tai sukuria apgaulingos išorinės dinamikos įspūdį, verčia abejoti pačia kūrinio struktūra, paverčia ją atsitiktinių, nors savaime patrauklių vaizdinių virtine: artimi šokėjų kūnų planai su mėlynėmis ant rankų ir nuospaudomis ant kojų, Korke nufilmuotos scenos, galiausiai - serija žinomų Lietuvos paminklų, kur pasinaudojant vaizdo koliažais B ir B tampa Stanislovo Kuzmos mūzomis ant Lietuvos nacionalinio dramos teatro fasado, Francesco Andriolli ir Józefo Kozłowskio atlantais, saugančiais įėjimą į Tiškevičių rūmus Pylimo ir Trakų gatvių sankryžoje ir dar daug kuo kitu. Dialoge su kitokios vaizdinės prigimties priemonėmis šokiui tenka antraeilis vaidmuo, jis pralaimi varžybas vaizdo projekcijoms, kurių fone šokama, nes tai, kas vyksta ekrane, traukia dėmesį labiau nei aktyvūs, daug fizinių pastangų reikalaujantys judesiai.
Kam ir kodėl Agnietei Lisičkinaitei, Gretai Grinevičiūtei ir Sigitai Ivaškaitei prireikė B ir B? Pažiūrėjus spektaklį liko įspūdis, kad atsakyti į šiuos klausimus spektaklio neužteko: su savimi ir savo antrininkėmis besikalbančios kūrėjos tikriausiai tai mėgino išsiaiškinti po jo vykusiame susitikime, į kurį tartum į antrąjį veiksmą pačios pakvietė dar nenutilus plojimams.
