Sakoma, kad režisieriai, nors ir keisdami temas, vieną spektaklį stato visą gyvenimą. Jaunoji režisierė Rugilė Barzdžiukaitė tą kol kas daro tiesiogiai: praėjus daugiau nei pusantrų metų ji pratęsė „Hipokampo“ teatrinę analizę.
Lyg ir nieko nekeisdama, prie buvusio spektaklio-akcijos-seminaro, kuriame vyko gydytojo ir paciento akistata, ji prilipino dar vieną personažą, bandydama kūriniui suteikti naujų prasmių. Tai, kad pati spektaklio šerdis liko nepakitusi, leidžia teigti, kad režisieriams reikia drąsiau atsiplėšti nuo savo buvusių sumanymų, net jeigu jie iki galo ir nebuvo realizuoti.
Kita vertus, egzistuoja ir tokie pavyzdžiai, kada tie, iki galo nepastatyti spektakliai, statomi tuomet, kai režisieriai pasensta. Tuomet irgi nebūna gerai. Šiuo požiūriu antroji „Hipokampo“ dalis įrodė, kad Barzdžiukaitės tęsinys - režisūros „fizikoj“ teisingas žingsnis; ji užbaigė savotišką „Hipokampo“ seansų ciklą. Antraip jūrų arkliuko dydžio liauka, esanti žmogaus smegenyse, ne tik kankintų personažus, bet ir pačią režisierę.
Kas atsitiko, kodėl dramaturgiškai pakankamai vientisa medžiaga buvo praplėsta ne į gylį, o į ilgį? Kodėl „prikabinus“ merginą Ievą, pabaiga išliko sena? Jeigu apeliuojama į Hamleto ir Ofelijos personažus, tuomet dokumentinis pabaigos atskleidimas visiškai nereikalingas. Jeigu ji išlieka, tuomet Ievos personažas tampa ne iki galo pagrįstas. Jis veikia tik kaip literatūrinis papildas. Barzdžiukaitė, tobulindama tekstą, supainiojo jo žanrus, nors pati kaip režisierė nepasimetė ir gerai išsisuko iš situacijos. Ši teksto eklektika liko tarytum nepastebima, nors gali būti, kad sutrukdė „Hipokampui“ tapti tuo didžiuoju įvykiu, šalia kurio ji buvo taip arti.
Nors tai ir kamerinis kūrinys, gaila, kad jis pastatytas mažoje erdvėje - Menų spaustuvės Kišeninėje salėje. „Hipokampo“ vidinė struktūra tokia, kad jam atstumas ne tik gali nepakenkti, bet, atvirkščiai, padėti. Akinamai baltas psichoanalizės kambarys - zona, kurioje mąsto likimo „aukos“. Čia režisierei tampa ne tik labai svarbi šviesa, bet ir garsas, o visų svarbiausia, augalai, gražiausi augalai, kurie sukišti po žiūroviniais suolais. Čia turi būti svarbus ir jų kvapas, ir jų gyvybė. Čia turi jausti šiltnamį, kuriame ne tik įvykdoma žmogžudystė, bet kuriame gyvename mes, iš kurio stebime visą pasaulį. Kaip viskas svarbu ir laikina? Kaip viskas paprasta ir neužmirštama? Regime žmogaus pasąmonės kaleidoskopą subtiliai apgalvotose aplinkybėse. Tačiau žiūrovai sėdi pakankamai mažoje erdvėje, ir sunkiau pajausti, kaip įdomiai režisierė moka jungti makro ir mikro pasaulius. Kokią reikšmę čia užima augalai, kurių daugiau kaip pusė žiūrovų apskritai nematė? Prisiminus pirmąjį variantą, kuris buvo parodytas „Tylos!“ festivalyje (Vilniaus mažajame teatre 2008 m.), atmintyje atgyja režisierės labai gražiai sutvarkyta erdvė, į kurią žiūrovas pateko, praeidamas pro žmogaus ūgio pomidorų giraitę, kuri labai paslaptingai kvepėjo. Dabar galima buvo užuosti daugiau mirties kvapą, ir atrodė, kad gal finale „praplyš“ ceratinės sienos, ir žiūrovai pamatys tuos augalus, bet jie, pasirodo, buvo po žiūrovais (aš juos apžiūrėjau atskirai, žiūrovams išėjus).
 |
| Giedrius - Martynas Nedzinskas |
Tai, kas yra sugalvota „Hipokampe“ - įrodymas, kad režisierė savo namų darbus ruošė kruopščiai ir savo personažus surikiavo gerai paruoštame lauke, kur jiems nereikėjo papildomai raitytis, blaškytis, kad būtų atrastas kenčiantis žmogus. Indrė Patkauskaitė, Martynas Nedzinskas ir Vaidotas Martinaitis - puiki komanda. Psichoterapeutas Martinaitis atlieka du seansus su dar neapsiplunksnavusiais, o jau palūžusiais jaunais žmonėmis. Situacija - kaip teatre: vyresnysis - ramus ir įžvalgus, o „jaunikliai“, tiesiog negailestingai traškindami savo pirštų kaulus (režisierė tą turėtų uždrausti, nes vėliau tai gali atsiliepti aktorių sveikatai) iš širdies gelmių įtikinėja žiūrovus savo kuriamų žmonių tikrumu.
Gal dėl to, kad prieš didįjį žiūrovų teismą Patkauskaitė stojo pirmą kartą, jai sekėsi kiek sunkiau, nes režisierė, kartu su aktore „lipdydama“ Ievos personažą, ją siekė apvalyti, nušlifuoti ir parodyti tik „stambiu planu“. Bet teatras - ne kinas. Jo visai kita dinamika. Todėl, atsisakius išorinio veiksmo, negalima palikti statiško personažo. Jam per maža užduotis - bendros būsenos įvardijimas, kurią aktorius kiekvieną kartą turi išgyventi iš naujo. Reikalinga vaidmens „kelionės“ dramaturgija. Tuo tarpu aktorine prasme įdomi Patkauskaitė režisūrinėje struktūroje išlieka monotoniška.
O jau į antrąjį susitikimą su žiūrovais atėjęs Nedzinskas jaučiasi saugiau: jis daug griežčiau sukontroliavo savo vaidmens piešinį, todėl jo personažo laisvė ir organika yra tiesiog kerinti. Nedzinsko jaunuolis scenoje pasirodo daugiau nei pozityvus vaikas: tvarkingai sušukuoti plaukai, net kiek žurnalinis personažas. Tačiau režisierė, apvilkusi jį gelsvais marškiniais, leidžia pajusti tam tikras jo ligos užuomazgas. Aktorius niekur neskuba. Jis suspėja ir žiūrovus nužvelgti, netgi bando apgauti, vaidindamas tikrai „sveiką“ žmogų. Ir kai jis staiga, lyg Kristus stotyse, ima klupti, prasideda tikras teatrinis seansas. Jo gestų registras yra jau tūkstančius kartų išbandytas kitų aktorių: neadekvačiai kintantis žvilgsnis, plaukų egocentriškas priglaistymas, rankų dėlionė ir jų laužymas, tačiau Nedzinskas tai itin tiksliai sujungia su tekstu ir, tik perleidęs per save, ištransliuoja žiūrovui. Antikinę skulptūrą primenantis aktorius savo kūno neafišuoja - pirmiausia jis jausmu pažįsta kuriamą žmogų ir tik tuomet, psichomotorikos padedamas, žiūrovui padovanoja tai, ką galima pavadinti unikaliu vaidmeniu.
Vaido Martinaičio aprašinėti neįmanoma, nes jis kad ir nedideliu vaidmenuku gali įšokti į „geriausiųjų“ gretas. Nė krislo falšo, nė krislo apgaulės. Martinaitis jaučia teatrą ir šiandien išlieka lyderių gretose, nors šis vaidmuo galėjo būti ir trafaretiškas, nes pats jo psichoterapeuto personažas dokumentiškai ir nėra labai įdomus. Aktorius, lyg paklusdamas paprastai vaidmenų hierarchijai, bando būti lyg ir nepastebimas, nematomas (juo labiau, kad ir kompoziciškai jis pasodintas atokiau - juodos erdvės fone), bet jis moka pasidalinti sukaupta aktorine patirtimi. Tai panašu į gerą muzikos atlikėją, kuris neslepia savo išmanymo, o virtuoziškai jį išskleidžia.
 |
| Ieva - Indrė Patkauskaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Tai, kad Rugilė Barzdžiukaitė XXI amžiuje rodo visiškai palūžusius kelių šimtmečių puoselėtus personažus - naujųjų laikų Ofeliją ir Hamletą, ir rodo mums lyg po didinančiuoju stiklu, yra daug. Toks teatras įdomus, užkrečiantis. Nors išoriškai pakankamai „ramus“, toks teatras pasiekia daug daugiau, nei fizinis. Atsisakydama susmulkintos teatrinės butaforijos, ji sukuria ne tik spektaklio erdvę, bet meta, kad ir nedidelį, bet vis dėlto iššūkį tam teatrui, kuris šiandien užkariavo daugelį scenų. Teatrinė mašinerija ir visos kitos teatro įmantrybės kuo toliau, tuo sparčiau nukiša žmogų kažkur į užkulisius. O Bardžiukaitei svarbiausia žmogus. Ji visą spektaklį kalba tik apie tai, ji nuo pat pradžios teigia: „Imkit mane ir išganykit“.
Dabar svarbu, kad jaunoji menininkė neužsisėdėtų. Vienas spektaklis dar daug ko nepasako. O režisierių - badas. Duokit mums režisierių!
