Praėjusiais metais debiutiniame festivalyje „Tylos!“ žiūrovai galėjo susipažinti su rašytojo Aleksejaus Slapovskio pjese „Batraištis, arba mylėjau, myliu ir mylėsiu...“. Tai antroji šiuolaikinio rusų rašytojo pjesė lietuvišoje scenoje - Jaunimo teatre rodomas spektaklis „Bausti negalima pasigailėti“ pagal Slapovskio „Pjesė Nr. 27“. Šiuolaikinis autorius yra aktualus Lietuvos visuomenei ir yra lengvai skaitomas. Buitis, kurioje gyvena šių pjesių personažai, atpažįstama ir suvokiama kaip neišvengiamybė, o ne kaip „tragedija“ ar „egzotika“.
Dar vasarą pristatytas spektaklio eskizas atrodė galįs sukrėsti publiką, kai repertuare galiausiai pasirodys premjerinis režisieriaus Kirilo Glušajevo darbas. Tarkim, tapyboje žiūrovas, žvelgdamas į dailininko eskizą, dažnai pats pabaigia jį inspiruotas dailininko pirminės idėjos. Betarpiškas kūrinio ir žiūrovo bendravimas sukuria kūrybinės laisvės jausmą, taigi šiuo aspektu eskizas yra pranašesnis už „galutinį“ variantą ir didžiąją dalimi priklauso nuo stebėtojo vaizduotės.
„Tylos“ festivalyje Glušajevo spektaklis sužavėjo formos žaisme. Jaunieji kūrėjai sukūrė įspūdį, jog teatras gimsta „čia ir dabar“. Aktorinė improvizacija - nuo vieno aktoriaus mostelėjimo pats pasijunti esąs kūrybos dalis.
Kirilo Glušajevo premjera „Batraištis...“ Vilniaus mažojo teatro scenoje. Režisieriaus staliukas pastatytas pirmoje žiūrovų salės eilėje atkartoja Slapovskio žodžius, jog mes - tiek žiūrovai, tiek spektaklio kūrėjai - esame prisiminimų autoriai. Deja, šis įspūdis dingsta vos salėje užgęsta lempos ir žiūrovas tampa anoniminiu stebėtoju. Efektas, kuris buvo sukurtas praėjusių metų vasarą, dingo šviesos ir tamsos sandūroje.
Spektaklis yra prisiminimas, jo struktūra nuolat kintanti ir sunkiai apčiuopiama. Ne kuriami personažų charakteriai sukuria spektaklio siužetą, o faktas, kad tai yra atmintyje glūdintys įvykiai. Štai čia ir gimsta žaismingumas. Tomas Stirna, šių prisiminimų režisierius, stebi veiksmą iš šalies, kartkartėm pertraukia personažų dialogus, suvaldydamas jų emocijas arba tiesiog versdamas personažus kartoti tas pačias scenas, neva jie neteisingai atkartojo praeitį. Atmosferą pagyvina spalvingi personažai, kurti vadovaujantis šaržo principu, kuris leidžia aktoriams skleistis įvairiais rakursais. Atsisakydami klasikinio, psichologiškai motyvuoto kelio, aktoriai visgi sukuria personažus, kurie yra lengvai atpažįstami visuomenės tipažų virtinėje. Tomo Stirnos Vladimiras yra prisiminimų dirigentas. Jam svarbu kiekvienas ištartas žodis, judesys, dėl to jis yra lėtas, puikiai žinantis, kas ir kaip įvyks. Aprengtas klasikiniu juodu kostiumu su kaklaraiščiu jis primena pilką ofiso tarnautoją, besinarstantį savo praeityje. Martyno Nedzinsko kuriamas Valodiko vaidmuo leidžia išsakyti ne tik personažo mintis, bet ir savo, aktoriaus, požiūrį į susiklosčiusią mizansceną ar ištartą intonaciją. Aktorius neria į duotąsias aplinkybes, įtiki jų tikroviškumu, bet taip pat turi galios staiga atsiriboti nuo vaidmens ir įvertinti situaciją.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo foto |
Tomo Kliuko tėvas Kirilas „kampuotas“ ne tik judesių plastika, bet ir kalbėjimo maniera. Kaip bebūtų keista, toks vaidinimo būdas suformuoja universalų Tėvo paveikslą, ir būtent dėl to, kad jame nėra išskirtinės charakteristikos, o apskritai visiems tėvams būdingi bruožai. Tėvas Kirilas - pamokslaujantis, draugiškas, mylintis, nuolankus, pykstantis, ir visi šie bruožai puikiai dera viename personaže. Tomas Rinkūnas gražiai naudojasi kūno plastika bei balso intonacija, kurdamas slidų, manevringą, saldžialiežuvį studentą Dimą, besisukiojantį aplink Verą (Miglė Polikevičiūtė).
Spektaklyje atsisakoma teatrinių rekvizitų, dažnai užgriozdinančių sceną bereikšmiais daiktais, ir paliekama tik aktorių vaidyba bei jų akistata su tekstu. Režisierius nusprendė palikti tik batraištį ir šlepetes. Šlepetės - Veros tėvo atsiminimas, batraištis - Vladimiro sureikšmintas artefaktas, „sunarpliotas meilės mazgas“.
Atrodo, jog spektaklio idėja labiau orientuota į jaunąjį žiūrovą. Sunkiai besiskleidžianti meilės istorija užgožiama kitų gyvenimo etapų, tokių kaip pasilinksminimai ir intrigos, buitiniai nesutarimai su tėvais ir paaugliška konkurencija tarp vaikinų. Šis spektaklis iš buitinio lygmens nepakyla iki metafizinių aukštumų, tačiau lieka nuotaikingas ir žavus. Režisierius, prisimindamas pirmąją meilę, daug sklandžiau vaizduoja periferinius herojus, tokius kaip tėvas Kirilas, studentas Dima ir Daumanto Ciunio Antradienis. O meilės prisiminimas lieka tik kontekstu, aplink kurį rutuliojamas veiksmas. Mizanscenų dinamika ir aktorių vaidyba yra šio spektaklio koziris, o pagrindinė idėja lieka nuošaly. Prisimindamas spektaklį, atpažįstu savo pirmąją meilę teatrui, ir šis įvykęs pasimatymas - tik batraištis, likęs kaboti ant kaklo.
