Pirmi kartai: nuo menueto iki allegretto

Rima Jūraitė 2025-10-20 menufaktura.lt
Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Martyno Aleksos nuotrauka
Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Johannas Sebastianas Bachas, Antonio Vivaldi, Wolfgangas Amadeus Mozartas – ne šiaip sau šių kompozitorių kūryba yra itin populiari kaip vaikiškų muzikinių knygelių ir edukacijų medžiaga. Nepamirškime, kad vienas jų ir pats kūrė genialią muziką dar būdamas visiškai vaikas. Todėl nieko keista, kad šių autorių chrestomatinės melodijos tapo programos patiems jauniausiems – nuo 0 iki 3 metų amžiaus – žiūrovams skirto teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“ pagrindu.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) jau bemaž septynerius metus į rytinius seansus kviečianti programa mažyliams ir juos lydintiems asmenims, regis, iki šiol beveik nesulaukė atgarsio žiniasklaidoje. Galbūt todėl, kad teatro kritikai jau išlepinti ir priprato prie keliolika metų kūdikių auditorijai nuosekliai kuriančios choreografės Birutės Banevičiūtės ir šokio teatro „Dansema“ scenos meno darbų, tad kūrėjų dėmesys patiems mažiausiems tarsi nebestebina. Rašau „tarsi“, nes stebėtis, džiaugtis bei pagarsinti tą nuostabą ir vertę yra svarbu kas kartą, kai turime galimybę patirti kokybišką ir prasmingą meninį turinį, adresuotą tiems, kuriems ne tik meninės kūrybos, bet ir kultūrinių erdvių patirtys tampa pirmakartėmis. Galbūt kritikai nesilanko ir nereflektuoja tokių programų ir dėl to, kad neturi su kuo jose apsilankyti, o mažos ausytės čia yra būtinos, – kai renginys orientuotas į patyrimą, būtų šiek tiek nesąžininga stebėti vien tik iš šalies, „atsiribojusio“ kritiko/-ės žvilgsniu.

Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Martyno Aleksos nuotrauka

Anksčiau LNOBT Kamerinėje salėje, dabar erdvioje ir šviesioje teatro Raudonojoje fojė vykstantis teatralizuotas koncertas pakviečia įsitaisyti ant sensorinio kilimo (scenografė Gintarė Jonaitytė). Kilimas čia – tik kvietimas, nes renginio forma neprimeta taisyklių: jeigu kilimas-parteris dėl spurdančių žiūrovų gausos kažkam neatrodo patogus, visada galima rinktis atokesnę, privačią ložę mamos, tėčio ar kito atlydėjusiojo glėbyje.

Mažiau kaip valandos trukmės muzikinę programą atlieka iš LNOBT orkestro muzikantų suburtas styginių kvartetas (Vitalija Makrickienė, Ginta Kriščiūnaitė, Mantas Makrickas, Mykolas Rutkauskas), o renginiui diriguoja aktorius Tomas Dapšauskas. Jis čia yra koncerto vedėjas ir renginio moderatorius, vis pasiūlantis idėjų, kaip kiekvieną kūrinį galima būtų išnaudoti suaugusiojo ir vaiko porai įsitraukti: per judesį, garso ir ritmo patyrimą, prisiglaudimą. Aktorius stengiasi pelnyti mažųjų dėmesį ne sau asmeniškai, o veikiau muzikai, vyksmui, buvimui renginio erdvėje – tai skimbteldamas trikampiu kiekvienam žiūrovui netoli ausytės, tai užversdamas kilimą „sniego gniūžtėmis“ (kai atsėlina Vivaldi „Žiema“), tai kiekvienam individualiai įteikdamas po muzikos instrumentą – mažytį marakasą, ir, beje, stebėtinai taikiai po to visą šį inventorių susirinkdamas.

Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“, aktorius Tomas Dapšauskas (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Martyno Aleksos nuotrauka

Tiesa, tikslinis teatralizuoto koncerto auditorijos amžiaus spektras, mano manymu, renginio anotacijoje nurodytas gana platus. Tad kai kurie dalykai aktualūs vienerių metų, pusantrų ar tik pirmuosius mėnesius skaičiuojantiems mažyliams – o jiems čia įdomu tiesiog stebėti aplinką, naują erdvę, garsus, nepažintus objektus, kartais ir pasnūduriuoti nuvargintiems naujų potyrių; tuo metu trimečiams jau aktualu bei suprantama ir aktoriaus Tomo Dapšausko sakomas tekstas, ir jo siūlomos mažos interakcijos.

Mano kompanionas – dešimties mėnesių mažų ausyčių savininkas, kultūros lauko viešų patirčių debiutantas – turėjo nuostabios kantrybės ir domesio budriai klausyti ir gana aktyviai įsitraukti į šią visiškai naują patirtį; o aš – patirti „Muziką mažoms ausytėms“ per ryšį su tuo, kuriam šis renginys ir buvo skirtas. Vaikai ir juos atlydėjusieji čia nevaržomi taisyklių ir lūkesčių, todėl lengva išbūti ir vieniems, ir kitiems. Nuotaikų spektras koncerte įvairuoja nuo delikataus menueto iki charakteringo allegretto (alla turca), o muzika pirmiausia siūlo tempą, ritmą bei emociją – tai patirti nėra amžiaus cenzo. Gera pradžia, kad mažos ausytės taptų įgudusiomis didelėmis.

Akimirka iš teatralizuoto koncerto „Muzika mažoms ausytėms“ prieigų (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Martyno Aleksos nuotrauka

P. S. Išbandžius mažas ausytes, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras dar siūlo muzikines-teatrines patirtis nosytėms ir kojytėms. Taip pat mažoms.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyrusi 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

recenzijos
  • Energingas ir intensyvus Alisos pasaulis

    Veidrodis čia tampa ne tik Lewiso Carrollio pasakojimo elementu, bet ir teatro formos principu – reflektuojančiu, iškraipančiu ir dauginančiu prasmes.

  • Dviguba migla

    Pasaulio dvilypumas ir jame egzistuojantys keisti paradoksai, atrodo, yra vienas iš pagrindinių elementų, ant kurių ir pastatyta „Migla“ – ta pati istorija papasakojama du kartus, tik skirtingu žvilgsniu.

  • Šalutinis poveikis

    Šia interpretacija režisierius Jaunius Juodelis sakė siekęs nuvainikuoti Roberto Zucco kaip romantizuoto antiherojaus idėją. <...> Zucco keliose scenose atskleidžiamas kaip manipuliuoti gebantis grobuonis.

  • Kai grožio yra per daug

    Kokia idėja slypi už „purvo saugyklos“ estetizavimo? <...> „Kaip jūs jaučiatės dabar, kai grožio yra per daug?“, – klausia Maiklas. Šis klausimas gali būti adresuotas ir „Sugrįžimo“ žiūrovams.

  • Žaisti Mileną

    Spektaklis „Milena“ savo meditatyviomis vaizdo projekcijomis ir ilgais Milenų šokiais be žodžių yra tarytum egzorcizmo seansas Kafkai, it mėnuliui temdančiam Milenos saulę.

  • Ant tiesos fotelio

    Gregersas pasodina į tiesos fotelį – tik, skirtingai nei „Matricos“ Morfėjus, savo aukoms jis neduoda rinktis tarp tiesos ir nežinojimo. Raudonoji piliulė yra sugirdoma per prievartą.

  • Testas politinėms nuostatoms pažinti

    Su „Mein Kampf“ pataikyta į dešimtuką netyčia – juk niekas neplanavo, kad spektaklis taip suskambės šių dienų visuomenės protestų prieš valdžių veidmainystę fone. Bet tai nėra parodomasis, prikišamasis aktualumas.