Lapkričio 11, 12 dienomis Menų spaustuvėje ryškiai švietė žalias, išėjimą nurodantis ženklas, - plakatas, kvietęs visus užeiti į spektaklį ir su jauna „Trupe liūdi“ nuspręsti, išvažiuoti ar ne. Jie - ketvirtakursiai LMTA studentai. Su savo „kelionės vairuotoju“ Sauliumi Bareikiu, ir „šturmanu“ Vladu Bagdonu, keleiviai visus norinčius galėjo supažindinti su numatomu maršrutu.
Aleksejaus Slapovskio kuriama dramaturgija - itin dosni aktoriams. Ryškūs personažai, nesudėtinga fabula, konfliktiškos situacijos, gana trumpos, greitai besikeičiančios scenos. Pasirinkę jo pjesę „Išvažiuoju“, aktoriai tuo pačiu galėjo prisiliesti ir prie aktualios emigracijos problemos, tačiau ji liko pačiame tekste, o spektaklis ir aktoriai kalbėjo apie bendražmogiškus dalykus: pasirinkimą, laisvės siekį, troškimą būti sustabdytam, kai veržiesi išsilaisvinti...
„Viskas! Išvažiuoju! Velniop! Štai - bilietas. Lygiai po savaitės - viso gero, sudiev, štai taip. Ilgai aš ruošiausi. Nusibodo. Šūdą mes čia kam reikalingi.“ - patys pirmi Gramovo (Šarūnas Banevičius) ištarti žodžiai. Apie tai ir spektaklis, daugiau nieko naujo niekas nepasakys. Šias frazes keis, apipins, apvers, išplės, bet jų prasmė nepakis, kaip ir pats Gramovas liks neišvažiavęs. Tad kur „kabliukas“, veiksmas, - tai, kas išlaiko žiūrovo dėmesį?
Pirma - jau minėtas dramaturgo pjesės dosnumas aktoriui, antra - to visapusiškas panaudojimas sukuriant ryškius personažus. Gramovo savotiškai hamletiškas „važiuoti - nevažiuoti“ viso spektaklio metu suskamba beveik visose įmanomose tonacijose, susitinkant su kardinaliai skirtingais personažais, kintant santykiui su jais. Šarūnui Banevičiui kiekvieną spektaklį tenka didžiulis darbas. Jau vien fiziškai, - aktoriui visą spektaklį, kiekvieną jo minutę praleisti scenoje, išlaikant tiek savo, tiek žiūrovo dėmesį, nėra lengva. Per visą tą laiką jis sukuria Gramovą: tiek pat stiprų, kiek ir silpną, juokingą ir graudų, ryžtingą ir bailų. Kiek keistos, nervingos fizikos aktorius savo personažą įtaigiai remia, teisina daugiau vidumi, nei išore.
Tuo tarpu visi kiti personažai kuriami laužant kūno linijas, bandant jo galimybes, šaržuojant. Ryškiausias pavyzdys čia galėtų būti publicistas Gramoveckis (Mantas Stonkus): ištysęs, susikūprinęs ilgomis, grubiomis rankomis, išdidintais žandais ir kalbantis žemu, užspaustu, švokščiančiu balsu. Jis - „tikras patriotas“, kaip pats sako, jis nebėgs iš skęstančio laivo „kaip kokia žiurkė“. Nors įtari, jog galvoje šmėkščioja mintis bėgti, jis vis tiek laikosi pareigos informuoti visuomenę, o tiksliau - tuo prisidengti.
Iš esmės visi pjesės veikėjai - savotiški Gramovo atspindžiai (net visos vyrų pavardės yra Gramovo išvestinės, moterų vardai taip pat panašūs). Jie visi turi priežasčių, noro išvažiuoti, bet jų baimės, silpnumas neleidžia to padaryti. Visi nori, bet dėl skirtingų aplinkybių negali. Tokiu būdu kiekvienas papildo Gramovo portretą, kuria jo gyvenimo priešistorę, nurodo priežastis, kodėl žmogus nori viską palikti. Pavyzdžiui, Gramskojus (Vaidas Kublinskas) užima svarbias pareigas, jam patogu likti, nes jau nebereikia daug stengtis. Jis yra ta Gramovo dalis, kuri įleidusi šaknis gimtajame mieste. Kublinsko personažas, vienintelis būdamas toks oficialus, sukaustytas valdžios atstovas su akinukais, kontrastuoja su dauguma scenoje besiplaikstančių veikėjų.
Elina (Jovita Balčiūnaitė) - nenustygstanti vietoje buvusi Gramovo žmona. Čia ji - ant palangės, čia jau lipa ant lempos. Sauliaus Bareikio išnaudota aktorės fizika, matyt, turėjo sukelti jos vidinę emociją, taip, kaip tai atsitiko antrajame veiksme. Tačiau pradžioje pasirodė, jog fiziniai veiksmai užgožė mintį. Mačiusieji tuometinių trečiakursių pasirodymą pavasarį, kuomet buvo parodytas tik pirmasis veiksmas, gali patvirtinti, jog tą kartą aktorei sekėsi labiau. Gali būti, jog kaltas jaudulys, paveikęs ne vieną scenoje pasirodžiusį aktorių.
Ryškumo, lyginant su pavasariu, kiek pritrūko ir Dominyko Vaitiekūno Gramko. Neaukšto ūgio, vaikiškos išvaizdos veido ir kūno personažas išsiskleidė tik atsiradus ryškiam kontrastui su Gramoveckiu. Jei pastarojo kalbos ir gestikuliacijos kartais pasirodydavo per daug, tai Vaitiekūnas galėjo dar „spustelti“ savo vaidmenį. Išlysdamas tai pro vienas, tai pro kitas baltoje sienoje įtaisytas duris (scenografė Simona Biekšaitė), įkyriai prašydamas paslaugos, Gramko gali būti dar naivesnis, vaikiškesnis, taip dar labiau išryškėtų „antras planas“ - jo savanaudiškumas, dviveidiškumas.
 |
| Gramskojus (Vaidas Kublinskas), Gramovas (Šarūnas Banevičius) ir Elina (Jovita Balčiūnaite.) Simono Tilindžio nuotraukos |
Tarp visų apsimetinėjančių, netikrų personažų, be Gramovo išsiskiria Alina (Aistė Lasytė). Lyg mokytojos ar sekretorės kostiumėliu apsirengusi naiviai nuoširdi keistuolė. Vis užsisvajojusi ji kliūva, griūna, užstringa, atrodo, nesigaudo erdvėje ir tarp žmonių. Kartais kaip žirafa ištempdama kaklą ji prabyla mergaitišku balsu ir taip tiek juokina, tiek žavi publiką. Alina taip atvirai susijaudina, apgailestauja, kad Gramovas išvyksta, nes nespėsianti jam pasakyti, kad jį myli. Savanaudiškumu to tikrai nepavadinsi, taip pat ir ne priemone sulaikyti meilės objektą, - tai liūdesys neišsipildžius dar vienai svajonei.
Žiauriausia iš visų Gramovo moterų - Irina (Marcelė Zikaraitė) - tipiška žmona, diktuojanti sąlygas, priekabi, laikanti valdžią savo rankose. Vyrui pasakius, kad jis išvažiuoja - net nemirkteli. Žino, jei ilgai „laikys pauzę“, sutuoktinis išsilydys. Jei pasakys, kad nerūpi - pati taps rūpima. Dėl to ir pyksta Gramovas, būdamas su ja, nes jaučia, jog yra valdomas, (ne)akivaizdžiai vedžiojamas už nosies. Zikaraitės kuriama Irina visuomet tvarkinga, pasitempusi, savimi pasitikinti. Tik antrojo veiksmo metu ji visiškai atvirai parodo savo nepasitenkinimą.
Jei visi aplinkiniai turi savų interesų, susijusių su Gramovo galimu išvažiavimu, tai Motina (Monika Tamošauskaitė) ir Seržantas (Romas Stiklakis) žiūri į tai kitaip. Mama yra mama - jai svarbu sūnaus gerovė, likimas, kalbos nereikalaujantis meilės ryšys. Aktorės personažas - lengvai atpažįstamas, net artimas: moteris, užauginusi vaiką, vis gaminanti maistą, kurį primygtinai visiems siūlo. Dramatišką akimirką ji imasi plauti grindis - kad apsisaugotų, pasiteisintų veiksmu norėdama išvengti tiesioginio atsakymo į sūnaus klausimus. Tačiau net jos tiesiai išsakomas rūpestis nėra toks paveikus kaip žmonos manipuliacija.
Seržantui apskritai nieks nerūpi. Piknaudžiaudamas padėtimi ir savimi gėrėdamasis, jis tenkina savo pomėgius, pavyzdžiui, žaisti šachmatais. Romas Stiklakis, atrodo, dažnai leidžia sau „užsižaisti“ tokiu narcizo vaidmeniu, taip ištempdamas sceninį veiksmą ir tuo pat metu prarasdamas žiūrovo dėmesį. Dėl girtumo įkliuvusiam Gramovui jis siūlo sulošti partiją iš laisvės. Lošimas iš gyvenimo - dažnas motyvas teatre ir kine. Dar kartą juo pasinaudojama spektaklio pabaigoje Gramovui likus „treniruotis“ su moneta: herbas - išvažiuoja, skaičius - lieka. Iš esmės Banevičiaus personažas tai daro viso spektaklio metu. Susitikdamas visus jo gyvenime svarbius žmones, jis žaidžia likimu - kuris jį paleis, o kuris sustabdys? Artimieji - lyg didelės, gyvos monetos: kuria puse pasisuks - taip ir bus.
Sunkoka kalbėti apie režieriaus poziciją, į kurią tikriausiai nepretendavo Saulius Bareikis ir Vladas Bagdonas. Jų pastatytas spektaklis - pedagoginė priemonė. Čia kiekvienas aktorius gali dirbti visais savo „įrankiais“: kūnu, balsu, psichika. Minimalistinės scenografijos dėka nė vienas negali pasislėpti ar būti paslėptas. Balta siena „papuošta“ batais, antrankiais, vienkartiniu kavos puodeliu, - daiktais, atspindinčiais laisvės stoką ar jos siekį. Šiame fone ryškiai matyti kiekviena detalė ir judesys.
Kiek problematiškas buvo apšvietimas - ant veidų dažnai krito šešėliai, scenoje atsirasdavo tamsių vietų. Tačiau, radus daugiau laiko, butų galima tiksliau išplėtoti, pakoreguoti neblogas idėjas. Taip tiksliau suskambėtų ir Tomo Stirnos muzika, kuri tiek pat kūrė ir atspindėjo spektaklio atmosferą (jaunas kompozitorius jau yra susidūręs su šiuo autoriumi komponuodamas muziką Kirilo Glušajevo „Batraiščiui“).
Bendroje aktorinio spektaklio erdvėje smagu stebėti įdomius ir gabius jaunus aktorius. Čia jie gauna galimybę atsiskleisti, pasirodyti publikai. Net epizodinius vaidmenis atlikę Jonas Gricius ir Rimvydas Ambrazevičius nepraslysta nepastebėti. Pirmasis prajuokina atsainiai mesteldamas frazę „Biskvitof niet“ ir taip sugriauna dar vieną dalelę Alinos svajonės. Antrojo nebylus girtuoklis padeda kurti Seržanto darbo areštinėje „kasdienybę“.
Nors matyti, jog pirmas veiksmas koncentruojamas į dviejų-trijų aktorių etiudus (kurie kartais neorganiškai išsitęsia), o antrasis skirtas darbui grupėje, sinchroniškam veiksmui (tai dar kartą įrodo tikslų pjesės pasirinkimą), bet apskritai išlieka pasakojama istorija. Spektaklio pabaigoje Gramovas taip ir lieka dvejoti, negavęs tikslaus atsakymo: išvaziuoti ar ne, reikalingas jis ar ne? O pats pripažįsta draugų svarbą, meilę jiems. Publika, norėtųsi tikėti, apsisprendžia, - su šiais aktoriais mes važiuosim, kad tik siūlytų naujus maršrutus, o ilgainiui atsirastų naujų kelių ir vairuotojų.
