Pinokis elektronikos amžiuje

Monika Jašinskaitė 2018-03-04 menufaktura.lt
Elektronikos amžiaus Pinokis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Elektronikos amžiaus Pinokis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Vasario 24-25 dienomis Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko Šarūno Datenio spektaklio „Pinokis“ premjera. Datenis - jaunosios kartos režisierius, kuriantis vaikams. Jo spektakliai pasižymi neįtikėtina stilistikos įvairove ir mažojo žiūrovo vaizduotės ribų plėtimu. Štai debiutiniame spektaklyje „Gaidelis pinigautojas“ Menų spaustuvėje dailininkas Antanas Dubra gyvai piešė, o pats režisierius gyvai kūrė garso takelį, į savo darbą įtraukė ir vaikus: jie įrašinėjo savo balsus ir klausėsi, kaip tai prisideda prie pasakojamos istorijos.  Jau „Lėlėje“ statytame tradiciškesniame spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“ režisierius derino begarsį kiną, teatrą ir fokusininkų įgūdžius. Vis dėlto keliaudama į „Pinokį“ buvau nusiteikus skeptiškai - XIX amžiaus istorija šiuolaikiniams vaikams? Lėlių teatre? Ar tai nebus tik koks repertuaro skylių lopymas?

Artėjant naujojo „Pinokio“ pradžiai salėje nuskamba pranešimas, informuojantis kad spektaklis prasidės tamsoje ir kviečiantis vaikučius neišsigąsti. Tai šiltas ir turbūt vienintelis globojantis gestas, kurį jauniesiems žiūrovams padaro kūrybinė komanda. Netrukus virš scenos pasirodo į kovinius filmus kosmose kviečiančių afišų stiliaus užrašai „Pinokis“, „2036“ ir visi persikeliame į netolimą ateitį, kai daugelis mažųjų jau bus suaugę jauni žmonės, ir mes gyvensime pasaulyje, kokio Carlo Collodi greičiausiai nė nesapnavo. Personažai scenoje kalba, dainuoja ir šoka - Datenis su kompozitoriumi Vytautu Leistrumu „Pinokio“ istoriją pavertė miuziklu.Viso spektaklio metu nebepataikaujama vaikiškumui - mažieji žiūrovai traktuojami kaip lygiaverčiai partneriai, savarankiškos asmenybės, stebinčios prieš juos vykstančius įvykius.

O scenoje - elektronikos amžius. Meistras Džepetas (Irmantas Jankaitis) verčiasi taisydamas senus elektros prietaisus, tačiau valdžia išleidžia įstatymą, draudžiantį remontuoti senienas. Tad jau pirmojoje savo arijoje meistras guodžiasi, kad žmonės skatinami vis naujai pirkti, vis vartoti. Džepetas sukuria Pinokį iš elektros prietaisų atliekų, jo akys šviečia, o kai meluoja - įsižiebia ir diodinė nosis. „Tu būsi Pinokis“, - sako Džepetas. „PIN - ok - is (angl.: PIN, gerai, yra),“ - atsako Pinokis. Savo kūriniui meistras įdiegia „šiuolaikinę paauglių lietuvių kalbą“ ir nuo šiol į visus, vyriškus ir moteriškus, draugiškus ir priešiškus personažus, Pinokis kreipiasi žodžiu „seniuk“.

Vos tik pagamintas Pinokis meistrui genialiai tėškia savo - vaiko! - teises ir iškeliauja į pasaulį ieškoti nuotykių. Nors scenoje dominuoja tamsios žemės, pogrindžio spalvos, pagrindinį veikėją nuolat lydi spalvingos disko lemputės arba žali senųjų kompiuterių pikseliai. Pinokis po miestą juda viešuoju transportu - metro, o pranešami stotelių pavadinimai, kaip „Mokykla“ arba „Pramogų centras“, sąlygiškai, bet visiems suprantamai, keičia veiksmo vietą.

Elektroninis berniukas sutinka oldskūlinę Lapę - ji važinėja metro ir skaito popierinę knygą. Į bėdas Pinokį patraukia kinų drakoną primenantis dvigalvis Katinas, o už skolas į vergystę paima Teatro direktorius. Regis, šio personažo tapatinimas su teatru - grynai atsitiktinis: jis, padarytas iš dulkių siurblio su žarnomis, kaskart scenoje pasirodo vis didesnis - pampsta kaip kokie prekybos centrai ar didžiosios korporacijos. Iš visų bėdų išdykusį berniuką gelbėja apie vienetukus ir nuliukus dainuojantis, riedžiu važinėjantis Hakeris.

Datenio ir dramaturgės Teklės Kavtaradze „Pinokio“ interpretacijoje daug nuorodų į šių dienų visuomenės aktualijas. Štai Džepetas priverstas parduoti savo dirbtuvėlę. Už ją gauna 3 bitkoinus ir pasiunčia Pinokį į mokyklą. Pinokis 3 bitkoinus pralošia kazino, o Džepetas užstato savo širdį. Tačiau spektaklio kūrėjai nesprendžia smulkaus verslo žlugdymo, pinigų vertės, lošimo, organų donorystės ir kitų šiuolaikinio pasaulio problemų. Tai - toks pasaulis, kokiame gyvename. Būtent su tokio pasaulio problemomis ir susiduria naivus šiuolaikinis žmogus.

Nors ir apsišarvavę išmaniais įrenginiais, vaikai šiandien gali būti tokie pat naivūs, kaip ir XIX amžiuje. „Pinokio“ istorija pasakoja, kad vaikai turi klausyti tėvų, būti geri ir mokytis. Datenis su komanda visa tai labai sėkmingai perkelia į šiandieną ir galiausiai Pinokis į Džepetą ima kreiptis „Tėtuk“.

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.