Pinokis elektronikos amžiuje

Monika Jašinskaitė 2018-03-04 menufaktura.lt
Elektronikos amžiaus Pinokis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Elektronikos amžiaus Pinokis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Vasario 24-25 dienomis Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko Šarūno Datenio spektaklio „Pinokis“ premjera. Datenis - jaunosios kartos režisierius, kuriantis vaikams. Jo spektakliai pasižymi neįtikėtina stilistikos įvairove ir mažojo žiūrovo vaizduotės ribų plėtimu. Štai debiutiniame spektaklyje „Gaidelis pinigautojas“ Menų spaustuvėje dailininkas Antanas Dubra gyvai piešė, o pats režisierius gyvai kūrė garso takelį, į savo darbą įtraukė ir vaikus: jie įrašinėjo savo balsus ir klausėsi, kaip tai prisideda prie pasakojamos istorijos.  Jau „Lėlėje“ statytame tradiciškesniame spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“ režisierius derino begarsį kiną, teatrą ir fokusininkų įgūdžius. Vis dėlto keliaudama į „Pinokį“ buvau nusiteikus skeptiškai - XIX amžiaus istorija šiuolaikiniams vaikams? Lėlių teatre? Ar tai nebus tik koks repertuaro skylių lopymas?

Artėjant naujojo „Pinokio“ pradžiai salėje nuskamba pranešimas, informuojantis kad spektaklis prasidės tamsoje ir kviečiantis vaikučius neišsigąsti. Tai šiltas ir turbūt vienintelis globojantis gestas, kurį jauniesiems žiūrovams padaro kūrybinė komanda. Netrukus virš scenos pasirodo į kovinius filmus kosmose kviečiančių afišų stiliaus užrašai „Pinokis“, „2036“ ir visi persikeliame į netolimą ateitį, kai daugelis mažųjų jau bus suaugę jauni žmonės, ir mes gyvensime pasaulyje, kokio Carlo Collodi greičiausiai nė nesapnavo. Personažai scenoje kalba, dainuoja ir šoka - Datenis su kompozitoriumi Vytautu Leistrumu „Pinokio“ istoriją pavertė miuziklu.Viso spektaklio metu nebepataikaujama vaikiškumui - mažieji žiūrovai traktuojami kaip lygiaverčiai partneriai, savarankiškos asmenybės, stebinčios prieš juos vykstančius įvykius.

O scenoje - elektronikos amžius. Meistras Džepetas (Irmantas Jankaitis) verčiasi taisydamas senus elektros prietaisus, tačiau valdžia išleidžia įstatymą, draudžiantį remontuoti senienas. Tad jau pirmojoje savo arijoje meistras guodžiasi, kad žmonės skatinami vis naujai pirkti, vis vartoti. Džepetas sukuria Pinokį iš elektros prietaisų atliekų, jo akys šviečia, o kai meluoja - įsižiebia ir diodinė nosis. „Tu būsi Pinokis“, - sako Džepetas. „PIN - ok - is (angl.: PIN, gerai, yra),“ - atsako Pinokis. Savo kūriniui meistras įdiegia „šiuolaikinę paauglių lietuvių kalbą“ ir nuo šiol į visus, vyriškus ir moteriškus, draugiškus ir priešiškus personažus, Pinokis kreipiasi žodžiu „seniuk“.

Vos tik pagamintas Pinokis meistrui genialiai tėškia savo - vaiko! - teises ir iškeliauja į pasaulį ieškoti nuotykių. Nors scenoje dominuoja tamsios žemės, pogrindžio spalvos, pagrindinį veikėją nuolat lydi spalvingos disko lemputės arba žali senųjų kompiuterių pikseliai. Pinokis po miestą juda viešuoju transportu - metro, o pranešami stotelių pavadinimai, kaip „Mokykla“ arba „Pramogų centras“, sąlygiškai, bet visiems suprantamai, keičia veiksmo vietą.

Elektroninis berniukas sutinka oldskūlinę Lapę - ji važinėja metro ir skaito popierinę knygą. Į bėdas Pinokį patraukia kinų drakoną primenantis dvigalvis Katinas, o už skolas į vergystę paima Teatro direktorius. Regis, šio personažo tapatinimas su teatru - grynai atsitiktinis: jis, padarytas iš dulkių siurblio su žarnomis, kaskart scenoje pasirodo vis didesnis - pampsta kaip kokie prekybos centrai ar didžiosios korporacijos. Iš visų bėdų išdykusį berniuką gelbėja apie vienetukus ir nuliukus dainuojantis, riedžiu važinėjantis Hakeris.

Datenio ir dramaturgės Teklės Kavtaradze „Pinokio“ interpretacijoje daug nuorodų į šių dienų visuomenės aktualijas. Štai Džepetas priverstas parduoti savo dirbtuvėlę. Už ją gauna 3 bitkoinus ir pasiunčia Pinokį į mokyklą. Pinokis 3 bitkoinus pralošia kazino, o Džepetas užstato savo širdį. Tačiau spektaklio kūrėjai nesprendžia smulkaus verslo žlugdymo, pinigų vertės, lošimo, organų donorystės ir kitų šiuolaikinio pasaulio problemų. Tai - toks pasaulis, kokiame gyvename. Būtent su tokio pasaulio problemomis ir susiduria naivus šiuolaikinis žmogus.

Nors ir apsišarvavę išmaniais įrenginiais, vaikai šiandien gali būti tokie pat naivūs, kaip ir XIX amžiuje. „Pinokio“ istorija pasakoja, kad vaikai turi klausyti tėvų, būti geri ir mokytis. Datenis su komanda visa tai labai sėkmingai perkelia į šiandieną ir galiausiai Pinokis į Džepetą ima kreiptis „Tėtuk“.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.