Rudeniui virstant iš auksinės „bobų vasaros" link šlapios šaltos darganos, žiūrovai skubėjo į teatrus ir iš jų. Vakarėjančiame danguje karaliaujant mėnulio pilnačiai, jos nušviesti premjeriniai įspūdžiai, patekę į recenzento akiratį, galėtų būti apibendrinti žodžiais „teisingai neteisingas teatras".
* * *
Šeštadienio spalio 19 d. vakaras buvo praleistas Vilniaus „Lėlės" teatre, Rolando Kazlo autorinio spektaklio „Ne pagal šio pasaulio madą" antroje premjeroje.
Po to, kai mūsų padangę nušvietė Eimunto Nekrošiaus režisūrinis talentas, mūsų teatruose ėmė daugintis „para-nekrošiniai" spektakliai. Įvyko panašiai, kaip lėlių (t.y. plastiniame) teatre, kai po jo reformatoriaus ir ilgamečio lyderio Vitalijaus Mazūro spektaklių ėmė plisti „para-mazūriniai" reiškiniai. Spektaklyje „Ne pagal šio pasaulio madą" regime abi šias tendencijas - „para-nekrošinę" tradiciją, įgyvendintą spektaklio autoriaus aktoriaus Rolando Kazlo, ir „para-mazūrinę", atstovaujamą reginio dailininkės scenografės Neringos Keršulytės.
Bet ne viskas čia taip paprasta, kaip gali pasirodyti...
Režisūros šiame spektaklyje praktiškai nėra. Yra bendra nesudėtinga melodeklamatinė kompozicija ir yra daugybė metaforų imitacijų, pasiskolintų iš Eimunto Nekrošiaus metaforiškojo teatro pasaulio: nutiestos per scenos erdvę virvės, ant kurių džiaunami rankraščiai („Pirosmani, Pirosmani..."), manipuliacijos su fortepijono kojomis („Mocartas ir Saljeris"), išversti fortepijono viduriai, panaudoti spektaklio dekoracijoje („Meilė ir mirtis Veronoje") ir kt. Mūsų didžiojo sceninių metaforų meistro tvirtą ranką nesunkiai čia galima įžvelgti ir centrinio personažo (Kazlo-Donelaičio) sceniniuose santykiuose ir su „vaidinančiais daiktais", ir su kitais „sudaiktėjusiais" personažais, ir sceninio pasakojimo kalboje (beveik pantomima), vaidybos stilistikoje, manieroje...
Spektaklyje panaudota daugybė antikvarinių daiktų - ištisa kolekcija senienų, regis, gerokai patuštinusi ir greta, Arklių gatvėje, įsikūrusį savaitgalinį sendaikčių turgelį, ir „Lėlės" teatro iždą. Nors iš tiesų pakaktų dviejų labai svarbių - fortepijono ir unikalios taburetės. Fortepijonas čia - butaforinis neva Donelaičio rankomis sukonstruotas, dėžės formos, panašus į gulsčią spintą ant fortepijoninių kojų, negrojantis. Taburetė autentiška, unikali, jos masyvus viršus išskaptuotas iš seno medžio, tarsi komfortiška kriauklė sėdimajai vietai, ji stovi ant keturių tvirtų baslių išskėsto „štatyvo" - toks senovinio kaimiško dizaino šedevras.
Visi kiti daiktai, tarp kurių ir šiaip seni rakandai, ir aprūdiję vamzdžiai, ir pasakiškai gražios senuoju būdu išsiuvinėtos (autentiškos?) skepetos tėra viso sceninio pasakojimo antriniai atributai. Fortepijonas yra sceninio pasakojimo svorio centras, ašis ir dominantė, bet jis - negrojantis! Jame teliūskuoja vanduo, į jį, kaip į spintą, grūdami rankraščiai, iš jo ištraukiami mechanizmo viduriai, ir „grojant" jo negyvais klavišais, negirdėti nė garso. Ar tai teisinga pasirinkta centrinio viso reginio apie mūsų literatūros pradininką Donelaitį metafora? Šis klausimas iškyla išsyk.
Šiame spektaklyje nėra ir dramaturgijos. Yra sceninė tekstinė kompozicija, iš kurios matyti, kad Rolandas Kazlas, prieš tai gilinęsis į Dantę Nekrošiaus spektakliuose ir į Vladą Šimkų savo spektaklyje „Geležis ir sidabras", įnirtingai tyrinėjo ir Donelaičio archyvinį palikimą. Matyti, kad jis ten ištaršė viską be „Metų", kurių spektaklyje beveik nėra, - laiškus, amžininkų prisiminimus, bažnytines knygas... Išsamiai pateiktas ir Donelaičio konfliktas su jo mirtinu priešu amtmonu Ruigiu. Taip spektaklyje atsirado Matininko (Deivis Sarapinas) personažas ir dar vienas galingas „para-nekrošinis" metaforinis įtaisas - didžiulės svarstyklės (teisminių ginčų metafora), jautriai krypčiojančios nuo kiekvieno ant jų lėkštės pasverto popieriaus lapelio. Iš Donelaičio asmeninio gyvenimo istorijos atkeliavo ir dar vienas „asistuojantis personažas" - Ona. Jį praktiškai tobulai (būtent, kaip „asistuojančią vaidybą") beveik be žodžių atlieka stilingoji Sigutė Mikalauskaitė. Visame tame jai ypač padeda tikrai puikus kostiumas, „ponios-tarnaitės" suknia, ištisas sijonų raizginys, kuriuo puikiai manipuliuoja ši nebyli, bet labai išraiškingo stoto ir profilio veikėja. Matininko personažui (Deivis Sarapinas) pasisekė mažiau: pastangų įdėta daug, ir į grimą, ir į kostiumą, daug funkcijų ir užduočių, o personažas perdėm schematiškas. Bet užtat aktoriaus technika ir patikimumas spindi visu gražumu.
Nors ir su dviem „asistuojančiais partneriais" Rolandas Kazlas šiame spektaklyje išlieka mono-vaidybos būsenos. Jo sceninis talentas ir yra tuo ypatingas, kad jis unikaliai sugeba pasinerti į savojo išsirinkto personažo pasaulį ir transliuoti publikai ne tiek jo vidines aistras ir prieštaravimus, kiek paties kūrėjo (aktoriaus) pasinėrimo į personažo pasaulį ekstazę. Priemonės, kurios tą „viešą ekstazę" padeda pasiekti - ar „para-nekrošiniai" triukai, ar „para-mazūrinis" daiktų teatras, ar muzikinių įrašų popuri iš H.Berliozo, J.S.Bacho, W.A.Mozarto ir kitų klasikų bei tautinės kapelijos „Sutaras" melodijų iš įrašo (kaip tai yra šiuo atveju), - visa tai neturi lemiamos reikšmės.
„Ne pagal šio pasaulio madą" - spektaklio pavadinimui paimta citata iš epitafinio teksto, kurį Donelaičiui sukūrė jo amžininkas K.W. Schultzas (informacija iš spektaklio programėlės). Pradedant šiuo pabrėžtinai antikvarinio skambesio žodžių deriniu, ir baigiant tuo, kad šiame spektaklyje realiai, pagal formalius parametrus, nėra nė tikros režisūros, nė tikros scenografijos, tenka konstatuoti, kad šis spektaklis lyg ir privalėtų būti priskirtas prie „neteisingų" kategorijos. Bet jeigu vertinsime jį iš pačių kūrėjų užsibrėžto tikslo pozicijų - siekio pasinerti į Donelaičio vidinį pasaulį ir pripildyti sceną gausybe su šia asmenybe susijusių temų ir vaizdinių ir juos nutransliuoti žiūrovams, -tenka pripažinti, kad šis tikslas pasiektas beveik tobulai.
Galų gale dabartiniame eižėjančiame per visas siūles teatro pasaulyje formalūs parametrai jau nebeturi lemiamos reikšmės. Bet šiame Kazlo-Donelaičio pasaulyje vis tik karaliauja ne Donelaitis, o aktorius Rolandas Kazlas, fantastiškai įsijautęs į jo susikurtą Donelaičio kosmosą...
Recenzento vertinimas: 4/5 (už seniai pamirštą pakylėto pilnutinio dvasingumo būseną, kuri išlieka ir po spektaklio; taip pat ir už fantastiškai puikią unikalią Kazlo vaidybą nuogų kojų blauzdomis. Užtat „para-nekrošiškas" spektaklio finalas su čiurkšle iš surūdijusio vamzdžio bei su skrajojančios žuvies šešėliu priskirtinas prie sceninių jeigu ne „erezijų", tai prie „nuodėmių" - tikrai.).
* * *
Pirmadienio, spalio 21 d. vakarą Vilniaus Mažojo teatro scenoje viešėjo spektaklis iš Kauno pagal prancūzo Geraldo Sibleyras populiarią komediją „Vėjas topolių viršūnėse", kurią vaidino aktoriai Gintaras Adomaitis, Albinas Kėleris ir Petras Venslovas. Režisierius Rolandas Atkočiūnas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, kompozitorius Vidmantas Bartulis.
Šio spektaklio nedera vertinti pagal kriterijus, taikomus kitiems, teatrų „tikriems" spektakliams, nes jis buvo sukurtas niekur ir iš nieko. Nebuvo nieko, išskyrus trijų aktorių neišblėsusį instinktą vaidinti įdomius personažus su geru tekstu gerame spektaklyje.
Spektaklis buvo repetuojamas kūrėjų atostogų sąskaita neformaliose Kauno erdvėse, be biudžeto, kuriamas „savo rankomis" ir netgi vaidinamas tik aktorių išeiginėmis dienomis. Tokia tad „profesionali saviveikla", - „saviveikla" de jure, bet „profesionali" de facto, nes visi spektaklio kūrėjai - patyrę profesionalai, ir jų „produktas" pakankamai kokybiškas. Maža to, šis spektaklis puikiai galėtų įsimontuoti į taip vadinamų „mažo biudžeto" „kasdieninių" spektaklių nišą valstybinių teatrų repertuaruose, t.y. kategoriją, kur didieji mūsų teatrai kenčia nuolatinį stygių arba eksploatuoja dažniausiai nepakankamos kokybės „produktus". Tačiau nepaisant to, šešių žvaigždžių žvaigždyno -Kėleris- Adomaitis- Venslovas-Atkočiūnas- Daujotaitė-Bartulis - „saviveiklai" valdišką stogą suteikti niekas neskuba.
Čia neketinama deklaruoti, kad šis spektaklis yra tobulybės viršūnė. Kai kurie netobulumai net bado akis. Bet palyginus su daugybe panašios rūšies valdiškai komfortabiliai sukurtų ir repertuaruose retsykiais sėkmingai rodomų spektaklių, šito, sukurto „nekomfortiškumo vėjyje" netobulumai atrodo neesminiai, palyginus su neformaliu kūrybiniu entuziazmu.
Tokiomis patetinėmis aimanomis būtų galima šio spektaklio vertinimus baigti, jeigu viskas apsiribotų tik dar vienu populiarios komedijos, tinkančios seniems aktoriams su „žile barzdoj" variantu. Bet šiuo atveju pavyko pastebėti dar šį tą įdomaus...
Pradėsime nuo šuns. Komedijoje apie tris karo veteranus, baigiančius savo dienas prieglaudoje, figūruoja šuns skulptūra (paminklas?). Įgyvendindami šį dramaturgo kaprizą, visi kiti režisieriai šią pastatyminę kliūtį apeidavo tarsi įstatymą arba stulpą, t.y. nesuteikdami jam reikšmės, - ir Jurijus Ščiuckis pernykštėje Rusų dramos teatro versijoje, ir Rimas Tuminas Vachtangovo teatre (kiek pavyko susipažinti iš įrašų), kurią vilniečiai netrukus galės išvysti. „Šešių žvaigždžių" versijoje šuns „uždavinys" (nežinia, ar dailininkės, ar apskritai pasąmonės dėka) yra išspręstas, ir tai spektaklį pakylėja į kitą prasminį lygį ir suteikia papildomą vaidybinę kryptį.
Visiems yra žinomas XIX a. pabaigos anglų rašytojo Jeromo K. Jeromo nepaprastai juokingas kūrinys „Trise valtyje, neskaitant šuns" (Three Men in a Boat. To Say Nothing of the Dog). Jame trys absurdiški personažai Džordžas, Haris ir Džeromas su šuneliu foksterjeru keliauja valtimi per Temzės upę. Lygiai taip pat Sybleiras komedijoje trys senukai veteranai Gustavas, Fernanas ir Renė keliauja laiko upe į paskutinį savo tikslą, kurio paslaptį žino tik vėjas topolių viršūnėse. Šunelį Monmorensį iš linksmojo anglo knygos čia atstoja šuns monumentas, puošiantis prieglaudą. Archetipinis atitikmuo akivaizdus.
Dailininkė Kotryna Daujotaitė drauge su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu surenčia scenoje tvirtą vaidybinį „modulį" iš poliruotos geležies lakštų, kuris gali būti sumontuotas bet kurioje erdvėje. Jį sudaro geležinės grindys tarsi laivo triume ar denyje, po tas grindis, tarsi siūbuojamos bangų, važinėja personažų geležinės lovos. Metalinių konstrukcijų barjeras, panašus į laivo ar baržos bortą, skiria vaidybinę aikštelę nuo transcendentinės erdvės scenos gilumoje. Kairėje - šuns figūra, kuri atrodo lyg šio laivo pirmagalio statula...
Ir tai suteikia aktoriams papildomų vaidybinių motyvų, kuriais jiems pasiseka pasinaudoti. Komedijinis įkarštis neatrodo anachroniškas, neišvengiamas siužeto sentimentalumas lieka lyg ir už pasakojimo borto, o filosofinis transcedentiškumas įgauna konkretų sceninį pavidalą. Tam ypač geruoju pasitarnauja seniai girdėto prasmingo įtaigumo Vidmanto Bartulio muzikinės temos ir melodijos.
Spektaklyje visu gražumu atsiskleidžia trys sukriošusio vyriško infantilizmo hipostazės - buvęs elitinis mamytės sūnelis (Petras Venslovas), buvęs kovinių veiksmų po moterų sijonais herojus (Albinas Kėlėris) ir buvęs kariaujantis pacifistas hipis (Gintaras Adomaitis). Aktoriai sugeba suderinti ir savo meistriškus įgūdžus, ir artistinės patirties šleifą, kuris puikiai susipina su jų išgyventos gyvenimiškos patirties turtais. Scenoje stebime tris ryškias asmenybes, kurios be ypatingų išlygų nusipelnė „žvaigždžių" titulo.
Stebėdama juos, publika ne leipsta juokais - ji džiaugiasi.
Recenzento vertinimas: 4/5 (už galbūt pasąmoningą, bet aistringą ir profesionalų modernios „teatrinio modulio" idėjos pradmenų įgyvendinimą. Tačiau vyriški „kalsonai", kuriuos dėvi personažai ir su kuriais vartosi po nešviežius patalus spektaklio pirmoje dalyje, yra nepriimtini net ir ne itin išlavinto skonio žiūrovams).
Vertino: J. L.
