Taip, tai nepaprasta Aleksandro Volodino veikalo „Penki vakarai“ adaptacija Kauno kamerinio teatro scenoje. Tai neeilinė priplėkusios sovietinės realybės reanimacija, nuspalvinta sumeluota nostalgija, dirbtiniais jausmais, klišių prismaigstyta vaidyba ir šleikščia, perdėm subuitinta stanislavskiškai realistine režisūra.
Sunku patikėti, kad mūsų laikais, teatrams jau kaži kada atsisakius buitinės-psichologinės traktuotės, viso to sovietmečiu vyravusio, liūdnai pagarsėjusio socialistinio realizmo - tiksliau, visapusiško melo metodikos, jau seniai pasitelkiantiems kad ir vaizdo projekcijas, scenos nuardymus, instaliacijas ir performansus, dar įmanomas toks režisūrinis primityvizmas, toks niekuo nepaaiškinamas „gražus“, realistinis grįžimas į tik sovietmečiu masiškai teatruose naudotų štampų nelaisvę.
Kodėl? Ir spektaklio pradžioje, ir pabaigoje neradau atsakymo, kam ir dėl ko pasirinktas būtent šis veikalas, kodėl būtent taip jis traktuotas, ko siekė režisierius, kūrybinė grupė ir galų gale pats teatras. Kam reikalinga tokia neutralaus neva metraštininko poza, kodėl kiekvienas dramaturgo atsidūsėjimas priimamas kaip šventa dogma, kodėl, vaizduojant melu ir ideologija grįstą veidmainystę, viskas atliekama rimtais veidais, kietai sučiauptom lūpom ir baltakiuojančiom akim?
Kodėl nėra nė užuominos į ironiją, žaismą, lengvą pajuoką ar pašaipą, iš mūsų laikų žvelgiant į tokį tolimą, dar Stalino įšalo sukaustytą buvusią „plačiąją tėvynę“? Kodėl tokia netikėta pagarba šiam, regis, dar 1959 m. parašytam veikalui, parašytam pagal visus to meto bolševikinio meno kanonus, žinoma, naudojantis ir šiokiomis tokiomis chruščiovinio atšilimo lengvatomis? Kodėl apskritai nėra nė kvapo statytojų moralinės pozicijos ar požiūrio? Gerai, bala nematė tų scenos instaliacijų ir perturbacijų, tačiau kai režisūra išnyksta veikalo remarkose ir reikšmingose aktorių pauzėse ar rankų mostuose, tenka susimąstyti dėl kelių dalykų - dėl kūrėjo meninės atsakomybės ir moralinės pozicijos.
Pasirinkdami veikalą ir traktuotę statytojai, savaime aišku, daugmaž atskleidžia savo nuostatas, estetines pažiūras, pasaulėžiūrą ir poziciją. Todėl ir kalbame apie Gyčio Padegimo, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus teatrus, jų mokyklas, labai skirtingas, tačiau ypač ryškias, įsimenančias, kalbančias atvirai ir nuoširdžiai apie mūsų skaudulius, netektis, viltis. Akivaizdūs šių scenos meistrų moraliniai imperatyvai, pilietinė pozicija ir savo aukštos misijos suvokimas. Pakanka prisiminti G. Padegimo „JAH“, J. Jurašo „Apsivalymą“ Kauno dramos teatro scenoje ar J. Vaitkaus režisuotą Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ Vilniaus nacionalinėje dramoje, dar gana naujus pastatymus, su didžiule vidine jėga bylojančius apie skaudžius istorinius lūžius, individo ir masės konfliktą, išdavystės ir kolaboravimo kainą.
Slava (Vytautas Gasiliūnas), Tamara (Eugenija Bendoriūtė)
J. Vaitkus metė eilinį iššūkį liberaliajai liokajiškai dvasiai, nūnai vyraujančiai ne tik sostinės kabinetuose, J. Jurašas įtaigiai prabilo apie pokario metų sovietizaciją, sovietinių okupantų siautimą ir išdavystę, G. Padegimas, scenos meistras kultūrosofas, atgaivino ir prikėlė mistišką kūrėją, dvasios maištininką ir pranašą J. A. Herbačiauską, nesutaikomą bet kokios prievartos (žinoma, ir kultūrbolševikinės) priešininką, pateikė itin precizišką prieškario Laikinosios sostinės kultūrinę ir politinę studiją, atskleisdamas gilumines Nepriklausomybės pakasynų priežastis, ir visa tai padarė naudodamas ne tik modernias priemones - vizualizacijas bei tiesiogines transliacijas. Jis tai atliko degdamas, tikėdamas, teigdamas, įtikindamas kitus, visų pirma aktorius, kurie taip pat, atsidūrę JAH fejerijoje, gyveno, kentėjo, kovojo už savo tiesą, už lietuvybę ir laisvą dvasią.
Kaipgi paaiškinti, kad tokiame pilietine gyvastimi ir moraline pozicija pulsuojančiame fone atsirado šis anemiškas, bekraujis, sovietinės nostalgijos prisodrintas darinys? Kaip paaiškinti, kad Kamerinis teatras, neseniai suvirpinęs širdis Daivos Čepauskaitės veikalu „Diena ir naktis“, režisieriaus Stanislovo Rubinovo pakylėto į tragiškos holokausto istorijos ir akistatos su sąžine lygmenį, šalia repertuare turi ir tokį sovietinį reliktą? Galgi viskas paprasta ir banalu. Atsirado režisierius, sumanęs supažindinti žiūrovus kauniečius su, jo įsitikinimu, klasikine, veik tobula sovietine pjese, ir šit idėja įgyvendinta. Tačiau kam? Kam ši sceninė vizualizacija, gyvasis teksto paveikslas, atgijusi iliustracija?
Režisierius Algimantas Pociūnas būtent taip - iliustratyviai ir primityviai - traktavo šį neblogai žinomą veikalą, nuskalambintą dar Nikitos Michalkovo pagarsėjusiame sovietmečio filme, ir sunku suvokti, kodėl būtent tokio sprendimo ir traktuotės griebėsi keliaujantis režisierius - juk akivaizdu, kad nei kūrybinio ginčo, nei polemikos, nei šaržo ar, neduokdie, pašaipos šiame pastatyme ir su žiburiu nerasi. Užuot drąsiai žvelgęs į subanalintą, kanonine tapusią melodramą, užuot rinkęsis nūdienišką, modernų, žaismingą ar pajuokiamą požiūrį į to laikotarpio socialinius santykius, dirbtinumą, komunizmo statytojų „moralinį kodeksą“, darbo spartuolius ir gamybinius laimėjimus „darnios sovietinės šeimos“ fone, A. Pociūnas pasitelkia socialistinio realizmo metodiką ir patetiškai užgęsta aktoriams kaip režisierius, palikdamas jiems pareigą sąžiningai murkdytis Nemirovičiaus-Dančenkos hiperrealizmo pinklėse.
Ko vertos nuolat skambančios sovietmečio dainuškos, socialiai aktyvuotos entuziazmo patarškos, tas sovietinis popsas, kurio fone vyksta realistinės herojų neva dramos. Ko verta skrupulingai sąžiningai atkurta apranga, buities detalės, rezginėlės, plastmasinės gėlės ir iškabinėti įspėjimai rusų kalba. Ko vertas geležinkelio stoties bufetas su šniaukrojančiu „graždane pasažyri“, pūstašoniais grafiniukais ir natūralistine kultūringo nugėrimo scena...
Tokias vertybes galėčiau vardyti ilgai, tik ar reikia? Nejau statytojas nejaučia, kad savo rimtumu ir neva istoriškumu kaip tik atrodo juokingai pretenzingas ir tuščias? O gal tai buvo pagrindinis sumanymas - būtent tik imituoti, vaizduoti istoriškumą? Tuomet tokia imitacija itin gudriai užmaskuota ir nelabai nuovokiam žiūrovui neįkandama.
Senais sovietmečio laikais kiekvienas teatras Lietuvoje, kaip ir kitose sąjunginėse respublikose, repertuare privalėjo turėti vieną ar keletą sovietinių „broliškų“ dramaturgų veikalų. Tačiau ir tada ieškota originalesnių, įdomių kūrinių, galų gale bandyta scenoje išvengti sovietinių klišių, kalbėti Ezopo kalba. Dabar šio reikalavimo nėra - kai kuriuose pastatymuose nėra ne tik Ezopo, bet jokios kalbos: nei simbolinės, nei atviros, nei skaudžios. Ar tokie pokyčiai turėtų stebinti? Ar A. Pociūnas - išimtis Kaune? Ką jūs. Jis turi daug bendraminčių. Į lietuvišką sceną skinasi kelią ir kiti socialistinio realizmo apologetai - visų pirma Gorkis su savo dugnais, vasomis ir železnovomis. Ir daugiau sovietinių autorių. Reanimuojami, pagražinami, kilstelėjami ant koturnų...
Pakylėtas A. Volodinas ir jo personažai scenoje atrodo it skaisčiai išdažytos mumijos, atgijusios marionetės, kurias pakiliai bando vedžioti režisierius, tačiau tai, pasak Daniilo Charmso aprašyto Semiono Semionovičiaus, ko gero, optinė apgaulė - kaip su mužiku, kuris iš pušies rodė kumštį. Užsidedu akinius - rodo kumštį, tai yra, režisuoja. Nusiimu - nėra kumščio, kitaip tariant, režisieriaus... Žodžiu, kad ir kaip žiūrėtum, optinė apgaulė toji A. Pociūno režisūra. Todėl aktoriai bando manytis pagal savo talentą, mokyklą ir gebėjimus. Akivaizdus vienas nurodymas - realistinė, psichologiškai motyvuota vaidyba. Nes kitaip - griežtas nemirovičiaus-Pociūno „ne veriu. Ne veriu“.
Aš tikiu. Patikėjau geriausiais talentingų aktorių ketinimais ir apgailestauju, kad jiems teko murdytis sovietinėse paplavose, vaizduojant pakylėtus jausmus, tikrą meilę, aukštą moralę ir gėrio pergalę prieš klastą ir veidmainystę. Juk visa tai melas, socialistinio realizmo melas, leidžiantis šiek tiek parodyti kai kurias personažų klaidas, menkus nuokrypius ir silpnybes, tačiau jie tuoj pat didaktiškai pasitaiso, tobulėja ir toliau kuria šviesią komunizmo ateitį.
Iljiną ir Tamarą - kažkokio šmaikštuolio pakrikštytus Odisėjumi ir Peneleope (juokingiausio apibūdinimo titulas garantuotas) - vaidina Aleksandras Rubinovas ir Eugenija Bendoriūtė. Realistiškai vaidina. Sodriai. Rusiškai. Stanislavskiškai. Aleksandras gražiai skambina gitara ir dūsaudamas dainuoja apie putiną (tokį augalą) rusiškai. Pardavėja Zoja (Asta Steponavičiūtė) realistiškai ir sodriai vaidina meilės išsiilgusią prisirpusią vyšnią ir įtikinamai vilioja Iljiną. E. Bendoriūtė labai realistiškai vaikšto, rūpestingai auklėja jaunąjį studentą Slavą (Vytautas Gasiliūnas) ir stropiai slepia savo jausmus Iljinui. Katia (Simona Bladženauskaitė) labai realistiškai ir įtikinamai apsvaigsta nuo kelių stiklinaičių, be to, ji nuoširdi ir natūrali scenose su studentu Slava, kuris, kaip jaunosios kartos atstovas, nematė karo ir dėl to jaučiasi gan drąsiai ir laisvai. Inžinierius Timofejevas (Gintautas Bejeris) taip pat realistiškas, jis toks pats realus, kaip ir jo ar draugo Iljino skrybėlė, jis labai efektingas scenoje su reflektoriumi finale, kai tasai sprogsta ir užpildo socialistinę sceną dūmų kamuoliais... Šit, pamaniau, dabar režisierius tvykstels kokį antisovietinį akibrokštą... Deja. Dūmai išsisklaidė, ir atėjo realistinė graži pabaiga - meilė nugalėjo dūmus, nesusipratimus, o mūsų sovietiniai herojai toliau laimingai gyvens iliuzijų pasaulyje.
A. Pociūnas gudrauja pozuodamas. Mat jam sovietinė praeitis - tik „egzotika, toje praeityje žmogaus mikropasaulis išlikęs jautrus ir pažeidžiamas, todėl ši pjesė yra aktuali ir šiandien“, - taip teigia režisierius programėlėje. Švelniai tariant, keistos nuostatos. Prievartos ir dvasinio smurto ideologija - egzotika? Ar sovietinė sistema neluošino žmonių likimų? Ar jos ideologija ir veidmainystė neapvertė aukštyn kojom visų įprastų moralės normų ir tų „atraminių žmogiškų postulatų“? Nejau sovietinė santvarka kelia tik nostalgišką šypseną ir apskritai gan mielus prisiminimus? Nejau A. Pociūnas nerado daug tinkamesnių veikalų „žmogiškoms aistroms“ atskleisi?
Nejau... Kodėl... Kam... Klausimai lieka lyg ir be atsakymo. O gal atsakymas glūdi pranašiškuose jau minėto G. Padegimo fejerijos herojaus J. A. Herbačiausko žodžiuose: „Kultūrbolševizmas įvairiais pavidalais skverbiasi į laisvos Lietuvos dvasią... Budėkime...“
Sovietinės realybės reanimacija, blyški pjesės ir filmo kopija, nuolanki realistinė traktuotė verčia atsidusti kalbant apie „Penkių vakarų“ režisūrą: „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas... Bet kadangi esi drungnas...“ Taip, režisierius A. Pociūnas šiuo savo pastatymu parodė tokį „drungnumą“, kad „karštų ir šaltų“ režisierių gildijoje turėtų jaustis nejaukiai. Tačiau nemanau, kad jis vienišas. „Drungnų“ kūrėjų apstu, ir tatai mato net semionai semionovyčiai, ir su akiniais, ir be akinių. Tatai ne optinė apgaulė.
NEMUNAS
