Judant Trakų Vokės dvaro, kuriame lankiausi kovo 30-osios pavakare, koridoriais pasitinka dūmai ir ne visai jauki laukimo atmosfera. Galima nuspėti (žinoma, iš anksto perskaičius renginio anotaciją), kad tai tam tikra aliuzija į Japonijoje esančią Nidžo pilį, įkvėpusią kompozitorės Agnės Matulevičiūtės režisuotą muzikinį performansą „Sayonakidori“ (japonų k. – lakštingala). Netrukus, susėdus ant žemės, pakylų ir kelių prie sienos pastatytų kėdžių, prasideda ir pats „Meno ir mokslo laboratorijos“ (MMLAB) pristatomas kūrinys.
Nors įsitaisiau gana riboto matomumo vietoje, erdvėje, kurioje vyksta performansas, matau elegantiškai juodai apsirengusius, galvą ir veidą užsidengusius žmonių kūnus, dešinėje prie sienos įkurdintus muzikos instrumentus ir muzikantus (Matulevičiūtę ir Tomoo Nagai); girdžiu girgždesį. Aiškėja, kad šiame performanse erdvė – vienas pagrindinių veikėjų. Tai įtrauku, patrauklu, juolab kad Trakų Vokės dvaro sodyba turi savo istoriją, siekiančią XIX a. pradžią, savo aurą, energiją, kuri randa organišką ryšį su performanso atlikėjų (Claros Giambino, Gretos Grinevičiūtės, Ugnės Kavaliauskaitės, Justinos Mykolaitytės, Alvydės Pikturnaitės, Lauryno Jurgelio, Gedimino Rimeikos) kostiumais (dailininkė Elena Marija Veleckaitė), ypač nėrinius imituojančiomis jų detalėmis, kurios kelia asociacijas su istoriniais dvaro gyventojų drabužiais.
„Sayonakidori“ kūrybinis procesas paremtas meniniu tyrimu: kūrybinė komanda lankėsi Kiote, tyrinėjo Nidžo pilies „lakštingalų grindų“, skleidžiančių paukščių čiulbėjimą primenančius garsus, reiškinį ir mitą. Pasak istorinių šaltinių, Nidžo pilies grindys galėjo veikti kaip apsaugos sistema, padedanti išgirsti besiartinančius įsibrovėlius, tačiau manoma, kad grindų skleidžiami garsai galėjo būti ir atsitiktinis architektūrinis sprendimas, ilgainiui virtęs mitu. Būtent tie du pasakojimai ir išgrynino šio muzikinio performanso temą – baimę ir nejauką, tyrinėjamus per garsą ir judesį. Kompozitorei taip pat svarbios japoniškos onomatopėjos – žodžiais aprašomi garsai, su kuriais ji susipažino rezidencijoje Japonijoje.
Už galutinio kūrinio slypinti istorija gana klampi, o kontekstas – man tolimas, nepatirtas ir sunkiai įsivaizduojamas, tačiau ši europietiška japoniško mito interpretacija pasirodė patraukli vien todėl, kad nesistengta perimti japoniškos estetikos, pasaulėjautos ir filosofijos. Šis muzikos, judesio (choreografas Pawelas Sakowiczius) ir vizualikos (scenografijos ir šviesų dailininkas Julius Kuršis) Gesamtkunstwerk (nes visi šio pasirodymo lygmenys susiliejo į vienumą, buvo neatskiriami) – tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net savotiška čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.
Muzikinis performansas „Sayonakidori“ – vizualus, kinematografiškas darbas, tarsi atskirų fotografijų dėlionė, kurioje muzika (tiksliau būtų galima ją įvardinti kaip garsinę partitūrą, nes dalį garso sudaro ne tik muzikos instrumentų – sintezatoriaus, japoniškų pučiamųjų ir mušamųjų, bet ir objektų skleidžiami garsai, šnabždesiai, skaitomos onomatopėjos iš Polly Barton knygos „Fifty sounds“ bei muzikos kūrinio įrašas) veikia kaip scenografijos dedamoji, preciziškai kurianti dialogą su judesiu. Tačiau mano, kaip žiūrovės, patirtis buvo performatyvi, jusliška, analizuojant ne performanse slypinčią istoriją, bet atlikėjų judėjimo trajektorijas, erdvės dinamiką, fizinius garso sklaidos aspektus ir pačiai tampant erdvės dalimi, tiesiog būnant čia ir dabar.
Kūrinio autorė nagrinėjo baimės, nejaukos reiškinį, japoniškų šmėklų kultūrą, tačiau performansas sukūrė gana jaukią atmosferą, tarsi juntant erdvėje lakštingalas – mielus, paprastus giesmininkus, kurių giesmė Rytuose ženklina laimės nuojautą. Galbūt tokį pojūtį lėmė lakštingalos čiulbėjimo imitavimas balsais ir pro langus į dvaro erdvę konceptualiai viso scenovaizdžio kontekste sklindanti šviesa. Nejaukumo, baimės sąvoką įprasmino atlikėjų tarpusavio santykis – lėtai artėjant vienam prie kito, liečiantis. Bandymas priversti nejaukiai pasijusti publiką įdėmiai jai žvelgiant į akis labiau priminė provokavimo klišę nei originalesnį meninį sprendimą.
Garsiniame performanso lygmenyje įspūdį padarė kruopščiai apgalvota garsinės medžiagos dramaturgija, konstruojama per garso intensyvumo augmentaciją. Pavieniai šnabždesiai, girgždesiai peraugo į gyvai Matulevičiūtės ir Nagai atliekamą muziką, žaidžiant tembrais ir skirtingais aukščiais kuriant tam tikrą atmosferą. Dramaturgiškai ne visai pagrįstas pasirodė tekstinis intarpas – onomatopėjų skaitymas bei jame pabrėžiami erotiniai motyvai, nuskambėję kiek dirbtinai. Traktavau tai kaip mėginimą truputį pataikauti publikai, atsitraukti nuo poetinio (muzikos) meno prado ir pažaisti mimetiniais elementais. Vis dėlto mieliau būčiau pasilikusi ankstesniame skambesyje, kurio vis intensyvėjančios minimalistinės struktūros jau buvo įtraukusios į tam tikrą būseną. Performansas pasibaigė trankiais technomuzikos garsais, įprasmintais ir atlikėjų judesiais. Klausimą, ar tai sukūrė naujas reikšmes ir papildė jau egzistuojančias, palikau atvirą.
Nauja ir gaivi yra muzikinio performanso „Sayonakidori“ idėja, tema bei originalus, į tikslą sutelktas ir gana paprastas (turiu galvoje tai, kad šis kūrinys neperkrautas meninėmis, semantinėmis ir socialinėmis reikšmėmis), neiliustratyvus jos įgyvendinimas. Atsitraukiant nuo šiandienos teatrui būdingų sudėtingų temų, buvo smagu ir prasminga čia pabūti – garse ir vaizde, specifinėje erdvėje, kritiškai nekontempliuojant socialinių temų. Tarsi chaotiškoje kasdienybėje žvelgiant į akis lakštingalai, kurią esu girdėjusi, bet niekada nemačiau; laikinai, bet ne visai efemeriškai atsitraukti nuo tikrovės ir pasinerti į estetišką lakštingalos mitą.
