Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Mano fėjų herbariumas“ pagal Benjamino Lacombe'o ir Sébastieno Pérezo knygą pasakojama iš pirmo žvilgsnio graži ir jaudinanti istorija. Mokslininkas Aleksandras keliauja tirti gamtos ir susiduria ne tik su nepažįstamomis būtybėmis, bet ir su pačiu savimi: savo ambicijomis, vienatve, artimųjų ilgesiu, tikrovės ir iliuzijos dilema. Išorinė stebuklinė kelionė paslaptingame miške susipina su vidinės veikėjo brandos istorija (inscenizacijos autorė Daiva Čepauskaitė). Šis pasakojimas suteikia galimybę pasitelkti vaizduotę ir kurti vaikams teatro stebuklą.
Gruodžio 7 d. Didžiojoje scenoje pirmą kartą parodytas spektaklis pasižymi režisieriaus ir scenografo Povilo Makausko kūrybai būdingais bruožais. Vienas jų - dideli reikalavimai vizualumui, susijungiančiam su aktualiomis temomis, šiuo atveju gamtos apsauga. Įspūdingiausios „Mano fėjų herbariume“ vaizdo projekcijos: baltomis linijomis išpiešti namų, miško medžių, takų ir augalų kontūrai. Pro didinamąjį stiklą veikėjo apžiūrimos iš viršaus į sceną nusileidusių augalų muliažų dalys išdidinamos apvaliame ekrane (vaizdo projekcijų dailininkės Alisa Rūta Stravinskaitė (grafika) ir Oliwia Szanajca-Kossakowska (animacija). Tuščioje erdvėje videoprojekcijos, kaip scenografijos elementas, kartu su materialiomis detalėmis metonimiškai nurodo į pasakojimo vietos visumą. Iš fizinių objektų scenoje svarbiausias Makausko sukurtas stiklinis miško namelis-laboratorija, pilnas kolbų bei tyrimams reikalingų rakandų. Ant stiklinių jo sienų (primindamas Eimunto Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani...“) Aleksandras užsirašo atrastų būtybių pavadinimus.
Daugiau klausimų nei įspūdinga vizualioji spektaklio pusė kelia personažai. Pagrindinį veikėją kuria du aktoriai: Albinas Budnikas vaidina praeitį prisimenantį vyresnio amžiaus pasakotoją, o Saulius Čiučelis - jaunąjį Aleksandrą. Apie mokslo atradimus ir savo gyvenimą tarsi pasaką sekančio Budniko balsas pernelyg sušvelnintas, jo tonas truputį pamokslaujantis, o intonacijos neišvengia kalbantis su vaikais dažnai būdingo dirbtinumo. Iš pradžių Senasis Aleksandras nuvilia mažiausiai pusę publikos, kreipdamasis tik į jos dalį: „Ir žinote, kuri mergaitė kieme yra gražiausia, ar ne, berniukai?“ Šis kreipinys, nors greičiausiai nejučia ir nesąmoningai, atstumia ir priverčia nejaukiai pasijusti gerą pusę žiūrovų. Prireikia laiko, kad kartėlis išsisklaidytų ir atgautum pasitikėjimą pasakotoju.
Aleksandro jaunystės kelionę, tyrimų atradimų džiaugsmą bei vidinius virsmus Čiučelis išgyvena nuoširdžiai ir lyriškai, tačiau veikėjui pritrūksta savitumo. Tai itin išryškėja tarp kitų labiau šaržuotų, bet kartu individualizuotų veikėjų. Drakulą primenantis valdžios atstovas Rasputinas turi ne tik savo muzikinį motyvą (kompozitorė Gabija Gaigalaitė) ir raudoną miesto vaizdo projekciją, bet ir ilgą nosį bei skardų juoką. Jis eina tik tiesiomis atkarpomis, aukštai kilnodamas kojas ir pasukdamas stačiu kampu. Edgaras Žemaitis sukuria neigiamą, bet patrauklų personažą, mechaniškai paklūstantį savo aiškioms taisyklėms ir dėl to atrodantį komiškai.
Lemiamą akimirką pasirodanti Gintauto Bejerio kuriama Drosera raudonais dygliais perteikia vidines pagrindinio veikėjo Aleksandro būsenas, jam pamilus savo vienatvę ir per susitelkimą į tyrimus pamiršus artimuosius. Miške atsiskyręs vyras patiria konfliktą ne tik tarp mokslinio objektyvumo ir jausmo subjektyvumo, bet ir tarp sapno / iliuzijos bei tikrovės. Susižavėjęs fėjomis jis vis dėlto prisimena ne tik esąs mokslininkas, bet ir turįs šeimą.
Kaip ir daugelyje pasakojimų, kurių pagrindinis veikėjas yra vyras, šiame moterų istorijoms lieka nedaug vietos. Inga Mikutavičiūtė kuria Aleksandro žmoną Iriną. Pagrindiniam vaidmeniui besirengianti profesionali balerina įsimena ne savo profesiniais ir asmeniniais atradimais, bet patetiškomis intonacijomis ir ilgais jausmingais laiškais, kuriuose rašo besiilginti į mišką išvykusio vyro. Vaizduodami šokėją kūrėjai neišvengia stereotipų: pirmą kartą ji pasirodo kaip gulbė plasnodama rankomis, nuolatos vilkėdama šokių aprangą stengiasi atrodyti itin grakšti ir švelni; be to, manau, kad taip interpretuojamą baleriną, išvengdama mėgėjiškumo, gali suvaidinti tik balerina. Faustos Semionovaitės vaidinama duktė epizodiškai prasklendžia scenoje, likdama nepažini. Spektaklyje ir žmona, ir duktė atlieka funkcinius vaidmenis, sustiprinančius pagrindinio veikėjo vidinį konfliktą tarp meilės bei pareigos mokslui / gamtai ir artimiesiems.
Iš moterų veikėjų savo žaismingumu, nepriklausomybe ir laisvavališkumu imponuoja Eglės Grigaliūnaitės žolininkė Leopoldina. Daugiausia ženklais bendraujanti burtininkė, išmananti miško ir gamtos pasaulį, ne kartą padeda Aleksandrui. Aktorė suteikia savo herojei įdomių bruožų: nuo išraiškingų basų pėdų ir žilaplaukės galvos judesių iki užkrečiančios klausimo „Arbatos gersi?“ intonacijos. Prancūzų kalba ir kampuotų judesių manieringumu įsimena ir Martynos Gedvilaitės Madam Lepotenek, kelionėje suteikianti Aleksandrui nakvynę.
Aktorės taip pat vaidina įvairias miško būtybes bei fėjas. Laikydamos medžių šakas jos imituoja mišką, krečia Aleksandrui išdaigas ar ritmiškai šoka tarsi indėnų būrys. O stebuklingiausią spektaklio akimirką susiliedamos su vaizdo projekcija ir slėpdamos blizgančias galvas už baltų permatomų lapų jos - trapios, paslaptingos ir pasakiškos - tarsi apkerėtame rutulyje sklendžia virš Aleksandro galvos, kai šis pastebi jų ašaras. Kadangi už miško būtybių ir fėjų kostiumus - nuo kūną aptraukiančių tamsių triko iki spalvotų lengvų gėlės žiedus primenančių apdarų (dailininkė Dominyka Kačonaitė) - svarbesnė jų kūno plastika, spektakliui būtų itin naudingas choreografas, galintis patobulinti šokio ir judesio intarpus.
Didžiojoje scenoje teatro stebuklą vaikams atskleidžiantis „Mano fėjų herbariumas“ pirmiausia pasakoja apie pažinimo grožį ir atradimų džiaugsmą, tačiau ne mažiau svarbi ir jo pamoka apie žmonių beatodairiškai išnaudojamą bei naikinamą gamtą. Spektaklį persmelkianti ekologinė gija kartais net per daug didaktiškai skatina saugoti gamtą. Tačiau iki galo džiaugtis kūriniu trukdo ne tai, o itin išryškėję kai kurie stereotipai. Vizualaus grožio burtai, kad ir kaip norėtum jiems pasiduoti, negali apkerėti taip stipriai, kad paslėptų tradicinį šeimos bei lyčių vaidmenų modelį. Galbūt ne kiekvienas žiūrovas pastebi, kad Aleksandras nusprendžia kartu su šeima pasilikti gyventi gamtoje ir po spektaklio kirba ironiškas klausimas, kaip miške galės klostytis Irinos šokėjos karjera. Nors, žinoma, spektaklis ne apie tai: nuo pradžių jis kreipėsi į savo žiūrovus (ar ne, berniukai?), palikdamas smalsiąsias Aleksandras nuošalyje.
