Nacionalinio dramos teatro vadovai prieš savo kadencijos pabaigą metė ilgus metus puoselėtą planą: pagaliau pastatyti Fiodoro Dostojevskio “Velniai“. Po įvairių siūlymų ir jau kelis kartus girdėtų “beveik susitarimų“ su Oskaru Koršunovu (inscenizaciją “beveik rašė“ Sigitas Parulskis) pagaliau scenos šviesą išvydo “Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, kuriuos pabandė suvaldyti Jonas Vaitkus.
Reikia būti apsėstam, kad imtumeis tokio kūrinio, pats parašytum jam inscenizaciją ir nubrėžtum pagrindinius sceninio jo gyvenimo vektorius. Nes viso kūrinio pastatyti neįmanoma iš principo, ir rinktis tenka vieną ar keletą akcentų-versijų iš daugelio krypčių.
Todėl suprantama ir visiškai nestebina, o gali būti net ir reklaminis akcentas spektaklio trukmė: penkios valandos kaip skelbiama, o realiai (t.y. su pertraukomis) – šešios. Kas pasakė, kad spektaklis negali tiek trukti? Taip, tai ilgiausias Lietuvoje pastatytas spektaklis, fiksuokime tai agentūroje “Faktum“. Bet prieš kokį dešimtmetį Sankt Peterburge Levo Dodino “Velniai“ traukė devynias valandas. Ir žmonės savaitgaliais ėjo, kaip sakė, visą dieną “pabūti su Dostojevskiu“. Nes jiems buvo įdomu, ir tai vienintelė bet kokią trukmę pateisinanti kategorija. Todėl nepaisant Dostojevskio ir Vaitkaus vardų, teatrui išliko tiek meninė, tiek rinkodarinė rizika.
Kokie “biesai“ apsėda mus Vaitkaus spektaklyje? Priešspektakliniai režisieriaus pamąstymai nenukrypo nuo Dostojevskio minčių, nes buvo kalbėta apie tai, kas atsitinka su žmogumi, kuris pervertina savo jėgas ar materialaus pasaulio gėrybes. Identiškas Dostojevskiui noras sukurti savą nusikaltimo versiją: juk ir Fiodoras Michailyčius kaip kūrybiškas detektyvas bandė įsivaizduoti, kaip atsitiko, kad romano prototipas Nečiajevas ir kiti keturi “Liaudies susidorojimo“ grupuotės nariai nušovė Petrovo žemės ūkio akademijos studentą Ivanovą – kas Nečiajevas buvo iki tol, kaip ryžosi teroristiniam poelgiui, o visuomenė “nusivystė“ iki pirmo atviro politinio teisminio proceso Rusijoje. Rašytojas elgėsi pavyzdingai, kaip šiandien elgiasi bestselerių rašytojai: žmogžudystė įvykdyta 1869 m. gruodį, o jau po metų, 1871 m. sausį pradedamas publikuoti Dostojevskio romanas “Rusų žiniose“ (Russkij vestnik).
Bet romanas pakiša Vaitkui koją vien savu didumu ir mitu: spektaklio pavadinimas dėl sunkaus jo išvertimo skyla į dvi puses – demonų, nelabųjų ir kipšų kaip slaptų jėgų, ir apsėstųjų, kaip tų jėgų paveiktųjų. Pagal pavadinimą spektaklyje ir ima grumtis velniškos idėjos (lietuviškas to atitikmuo - nevertinant kokybės – buvo Julijono Lindės-Dobilo “Blūdas, arba Lietuva buvusios Rosijos revoliucijos mete“, 1912 m.) apie visuomenės santvarką, įmanomus ir neįmanomus (r)evoliucijos kelius, apsišaukusius lyderius, pamišusius visuomenę valdyti ir tvarkyti iki visiško jos pamatų sugriovimo; kita pusė – apsėstųjų buitis, kasdienybė, kuri turėtų tiesti kelią iki anų, viršžmogio, idėjų. Vaitkus jau pačia inscenizacija viską dalina gan grubiai, pirmame veiksme pateikdamas saloninę istoriją à la “Ponia Bovari“, kur Nijolės Narmontaitės Varvara rezga šeimynines intrigas, o antrajame veiksme kylama aukštyn, link didžiųjų pasaulio surėdymo idėjų. Ir pagaliau trečias veiksmas skiriamas visiškam bet kurios žanro tendencijos sunaikinimui ir vaitkiškosios chaoso estetikos, prisimenamos nuo “Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“ ar “Sapno“, įtvirtinimui. Ši viską nušluojanti ir nieko švento neturinti aktorinė-muzikinė-sceninė kakofonija paveiki kaip cunamis, nunešantis bet kokius klasikinius kanonus. Tačiau visiškai nesuprantama kam, vėl sugrįžtama prie melodramos ir detektyvo-trilerio finalo, kuris žiūrovą įkalina net nebe nesuinteresuoto stebėtojo, o egzistencinėje amžino žiūrovo būsenoje.
Nepaisant rezgamų saloninių intrigų kaip įžangos ir užuomazgos (tai tiesiogiai išreiškia visus apipainiojančios raudonos nytys, lendančios baltais “simbolių“ siūlais) išsiaiškinti veikėjų perėjimą į kitą lygmenį sunku: kas toks Stavroginas, kodėl jis turi demoniškos galios, nepavyksta nei režisieriui, nei aktoriui Arnoldui Jalianiauskui, vaidinančiam žmogų futliare ir demoną a priori. Greičiau simpatijų ir užuojautos pelno ikonos vietoje tūnanti Viktorijos Kuodytės Marja Lebiadkina, regis, tuoj nukrypsianti nuo dvasingųjų Dostojevskio šventųjų moterų paveikslų į neurastenikes, bet ne, išlaviruojanti. Panašiai, tik linksmiau tarp nuožmiai mandagaus ir įkyraus despoto laviruoja Vaidoto Martinaičio Liputinas. Ar Juditos Zareckaitės santūri ir tyliai bandanti užgniaužti jausmus Darja Šatova. Finaliniai Varvaros – Nijolės Narmontaitės nutylėjimai Stepano Verchovenskio atžvilgiu taip pat išduoda daugiau nei jos griežtas balsas ir bandymas valdyti mylimą (ar – priprastą?) žmogų. Chaoso scenose pirmu smuiku griežia niekšas Piotras Verchovenskis – Egidijus Stancikas, gerokai demoniškesnis už savąjį vadą, bet visgi reprezentuojantis buitinį pasaulį. “Abstrakčiojo“ imasi Birutės Marcinkevičiūtės Matrioša, ilgu “baletu“ sušokanti didįjį Stavrogino nusikaltimą. Galėtum įtarti, kad demonų “nedemoniškume“ karalių daro svita, nes karalius tik vartosi epilepsijos priepuoliuose per visiškai abejotinus egzorcistinius seansus. Bet šia pateikiami iliustruoti esminį Dostojevskio pasaulėžiūrai skyrių “Pas Tichoną“, - ir pateikiami su neslepiama patyčia.
Patyčia yra Vaitkaus demonas, ir šįkart ji vėl karti, pikta, o jos apraiškų tiek pat, kiek Biblijos šėtono. Revoliucinėje grupuotėje arbatėles ragauja vėliau Spalio revoliucijos vadais virstančios abejotinų protinių galių personos, programėlėje įvardintos “svečiais“ (fiziologinė re-evoliucijos išraiška). Rasime ir užuominų į mūsų dabartinius vadus ir situacijas su apsišaukusiais lžedmitrijais (gali nusistebėti, kad kai kam iš šiandienos partijų lyderių “piaro“ strategiją surašė Dostojevskis); bus ir miestelio bosai (sotaus “verslo elito“ Lembkės – Rimanto Bagdzevičiaus – bukos replikos) ir “kūrybiškai“ neįgali inteligentija (puikus bendrinis Rašytojų sąjungos portretas Alvydo Šlepiko benefise). Gražių aktorinės meistrystės perlų pažeria Rolandas Kazlas (Lebiadkinas), subtiliai jaučiantis saiką ir išnaudojantis minimalias solo partijas žiūrovams žadinti. Tačiau tai – atskiri paveikslai bendroje pavargusios ir pabodusios aktorystės ir nebeveiksmingų idėjų žemėje ir scenos eklektikoje, kuri prasideda nuo pat literatūrinės inscenizacijos.
Galbūt “paveikslų“ žanras būtų labiausiai tikęs Dostojevskio kūrinio inscenizacijai. Paveikslai yra vieningas ir pagrįstas įdomios scenografijos elementas: Medilė Šiaulytytė vėl, po spektaklio pagal Jono Meko pjesę “Pati pradžios pradžia“, imasi ekranų, keleto skaldomų erdvių idėjos: čia stovi apsodai be madonos paveikslo (vietoj jo bus įtaisyti “šventųjų“ rango veikėjai), saloninis “natiurmortas“, videoekranas košmarų ištiktiems veidams parodyti ir didžiulis Šiškino paveikslas-scenos fonas. Tačiau vietoj atskirų sceninių “paveikslų“ režisierius renkasi nuoseklią istoriją ir paskui grafienės Mordvinovos miškuose dingstantį eigulį savo idėjas pradangina ten, kur vis daugiau malkų.
