Patriukšmauti apie tylą

Laura Šimkutė 2023-03-16 menufaktura.lt
Akimirka iš šokio spektaklio „Tylėjimai“, choreografas Paulius Prievelis. Jurgos Urbonaitės nuotrauka
Akimirka iš šokio spektaklio „Tylėjimai“, choreografas Paulius Prievelis. Jurgos Urbonaitės nuotrauka

aA

Tyla dažnai iškalbingesnė už tūkstančius žodžių. Iš tiesų, kiek beprasmybės ir triukšmo yra vien žodžiuose, kurie persekioja visur - nuo tekstinių paklodžių socialiniuose tinkluose iki nesibaigiančių reklamų radijuje. Bet kaip kitaip komunikuoti, tiesa? Štai ir šis tekstas - taip pat negalėjimas patylėti. Nors galgi reikėtų. Ne apie viską privalu daryti pareiškimus. Ne viskas privalo plaukti informacinio triukšmo sraute. Bet užteks konstatuoti vien tam, kad būtų tik dar kartą patvirtinta, ir laidytis abstrakčiais teiginiais bei baksnoti į akivaizdybes.

Greitas gyvenimo tempas bei bandymas pasiekti būties harmoniją - tokias temas nagrinėja choreografas Paulius Prievelis šokio spektaklyje „Tylėjimai“. Ir šiomis apibrėžtimis kūrėjas bando įrėminti savąjį tylos suvokimą, kuris nėra apie betriukšmę būtį, nes triukšmas neišvengiamas, o veikiau tylą prilygina vidinei harmonijai, kai galima tiesiog būti, nepaisant išorinių trikdžių. Intencijos - aiškios ir gražios, tik galbūt jų pačių prigimtis kiek pakiša koją išsipildymui. Tema tampa savo pačios įkaite.

Stebint „Tylėjimus“ neapleidžia jausmas, jog žiūrime į šiek tiek struktūruotą sąmonės srautą - vaizdai, temos, garsai, šviesos, judesiai yra nuolatiniame bėgime. Atrodo, vis bando vieni kitus prisivyti, tačiau kiekvienas elementas bėga kas sau, ir iš tylos gauname tokį, sakykim, triukšmelį, nuo kurio nedvelkia nei vidine harmonija, nei nušvitimais. Kaip tos reklamos, viena po kitos prabėgančios klausant mėgstamos radijo stoties. Kažkas buvo, bet štai - ir nebėra. Neužsifiksavo.

Spektaklyje esti nemažai nuorodų į transo būseną, kai sąmonė tarytum miega ir užsiima savais dalykais. Transo scenas lydi stereotipiški vaizdiniai - šviesų blykčiojimas, kūnų kratymasis ir fone skambanti techno muzika. Šokėjos Augustė Gelžinytė, Lėja Povilaitytė ir Viktorija Praninskaitė savo kūnais stengiasi transo būseną plastiškai įritminti, lyg atrodytų, kad viskas vyksta kokioje tamsaus klubo šokių aikštelėje. O tai - tuo pat metu ir saugi zona, nes pasąmonė gali klajoti ten, kur jai reikia, bet tuo pačiu ir spąstai, nes klajojimas gali nuvesti į savidestrukciją. Kaip ir mintys prieš pat užmiegant, kai jų nesugebame suvaldyti ir jos pasileidžia šuoliais ten, kur joms patogiau, ir pradeda demoniškai atkartoti tai, kas patirta per dieną. Gramzdindamos į nerimą, nors siekiama ramybės.

„Tylėjimai“ kartais, atrodo, mėgina sulynčiškėti. Kartais galima pasijusti it bandyme (pabrėžiu - bandyme) sukurti savo „Club Silencio“ pasaulio versiją iš Davido Lyncho režisuoto „Malholando kelio“ (Mullholand Dr., 2001). Atsidūrimas klube padeda pagrindinėms filmo veikėjoms suvokti, kad jos tuo momentu yra ne realybėje, o sapne, ir kokia iš tiesų yra trapi riba tarp to, kas tikra, o kas - vaizduotės ir svajonių pasaulio vaisius. Taip ir „Tylėjimuose“ sukuriama alegorija, kuri tarsi bando teigti kažką itin panašaus: kad judantys šokėjų kūnai šiame momente reprezentuoja „tarpinę“ būseną tarp miego ir buvimo čia. Lyg teigia, kad daug kas yra netikra, kaip ir mintys, užkuriančios triukšmą galvoje yra viso labo tik mintys, neturinčios fizinės išraiškos. Tačiau, oi kaip paveikiančios vidų! „Čia nėra orkestro. Bet jūs girdite orkestrą. Čia negroja grupė. Bet jūs girdite ją. Tai - tik iliuzija“, - sako paslaptingas, tarp raudonų užuolaidų įstrigęs vyriškis Lyncho filme. Tik filme viskas nuskamba labai užtikrintai, o „Tylėjimuose“ to tvirtumo stinga, nes kiekvienas epizodas atrodo kaip dar vienas, vis plaukiantis ir praplaukiantis, - visų fragmentų bandymas teigti savo tiesą čia yra tapatus. Vaizdingai tariant, siekiamybė būtų spektaklio dinamika it vingiuojanti kardiograma, o turime tolygią kreivę.

„Nusibraižykite minčių žemėlapį“, „kas yra tyla?“ ir panašūs pasiūlymai bei klausimai spektaklyje vis kartojami šokėjų, lyg bandančių pakviesti į dialogą, bet galiausiai tiesiog primygtinai teigiančių. Ir tai darančių banaliai (banalumas nėra blogybė; blogai, kai jis bando apsimesti kažkuo kitu). „Tylėjimai“ sumezga giją teiginių, skambančių lyg minčių lietus, kurio dalelės taip ir neatranda loginių jungčių, padėsiančių viską įžemėlapinti. Sakykim, patriukšmauta apie tylą. Toks štai oksimoronas.

---

Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).

recenzijos
  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.