Vis dažniau tenka išgirsti apie tai, kad Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras tampa tokia teatrine oaze, po kurios kultūriniu šydu nori patupėti vis daugiau tų, kurie šiame mieste ne gyvena, o svečiuojasi. Vis tenka nugirsti iš žmonių, kuriems teatras - ne darbas, o laisvalaikio praleidimo forma, kad štai, nuvažiavo pažiūrėti, kas gi darosi tame Panevėžyje. Nesinori sakyti „o, teatras atgijo!“, nes šis prisikėlimo procesas tęsiasi jau kelerius metus, ir, akivaizdu, kad pastangos atsiperka.
Vienas iš elementų, kodėl Panevėžys tvirtai žymi savo vietą teatriniame žemėlapyje yra tai, jog čia netrūksta jaunų kūrėjų darbų, vadinamojo „jauno kraujo“, kuris, atrodo, gali neblogai išjudinti kūrybinius vandenis.
Paskutinė šio sezono premjera Juozo Miltinio dramos teatre - tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūrą studijuojančio Jono Kuprevičiaus diplominis darbas pagal Tennesseeʼio Williamso pjesę „Camino Real“. Iš pažiūros toks dramaturginės medžiagos pasirinkimas - gana ambicingas, bet kartu ir atveriantis daug kelių laisvesnei interpretacijai, kadangi pjesė - itin retai statoma, o tai leidžia išvengti tam tikros autoritetų užkraunamos naštos. Lieka daugiau erdvės atskleisti savo matymui bei požiūriui, mažiau šansų netyčia kažką iš kažkur nusižiūrėti.
Nuo pat pirmų akimirkų „Camino Real“ atrodo it teatrinė pasaka, - turiu omenyje spektaklio formą ir kuriamą atmosferą. Viskas skendi tirštuose dūmuose (net ir teatro fojė), kurie kartu su Viliaus Vilučio šviesomis tarytum tikina žiūrovą, tvirtindami, kad prieš akis regite labai teatrišką teatrą, tą, kuris nė kiek nebando atkartoti realybės, o kaip tik sako: „užsimirškite ir skęskite tame, kas vyksta prieš akis“. Telieka pasinerti į šią sapnišką spektaklio atmosferą, vykstančią nenusakomu laiku ir nenusakomoje erdvėje.
Derindamas skirtingas laiko nuorodas, Kuprevičius iš tiesų sukuria tarsi teatrinės nesvarumo būsenos efektą - kostiumai lyg ir diktuoja, jog turėtume būti kažkur praeitame amžiuje, tačiau veikėjai kalba arba apie amžinąsias tiesas, arba apie šiuolaikines aktualijas, bet su savotišku archaikos prieskoniu. Scenografija, kaip vietą ženklinantys vaizdai, laviruoja tarp vartų į rojų (dideli, šiek tiek sukti laiptai, vedantys į aukštybes, atrodo kaip kone ikoniškas „pakilimo į rojų“ vaizdinys iš filmų ar serialų, nors, tiesą sakant, čia man taip pat kyla vizualinės asociacijos su vieno iš V. M. Putino romano „Altorių šešėly“ knygos leidimų viršeliu, nors ten laiptų lyg ir nėra, - tad čia jau tikriausiai prasiveržia Williamso dramaturginės medžiagos poveikis) ir užeigos-restorano, kuris labiau atlieka laukiamojo funkciją. Tai tokia erdvė, kuri, atrodo, galėtų iš tiesų būti tiesiog skaistykla.
Nemažai sapniškos atmosferos ir absurdiškumo kūrybinei komandai, regis, padiktuoja pats dramaturgas, kadangi Williamso pjesė - fragmentiška, o joje veikia ne kas kitas kaip įvairiausių literatūros kūrinių personažai, susirinkę čia iš skirtingų amžių ir stilių. Čia susiduria Sančas Pansa ir Esmeralda, Kazanova ir Baronas de Šarlis, netgi ir pats Baironas. Tobula eklektika, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodytų it neįmanomas dalykas, darniai tarpsta spektaklio erdvėje.
Pirma ir antra spektaklio dalys, atrodo, tarsi gyvena atskirus gyvenimus - nors pirmoje dalyje išsprendžiama didesnė dalis „Camino Real“ peripetijų, tačiau antroje dalyje, regis, veiksmo vyksta daug daugiau ir spektaklis įgyja pagreitį. Lyg pirmoji dalis būtų tik apšilimas prieš tai, į ką galiausiai išvirs šis reginys, ne veltui pačių autorių pavadintas „poetišku absurdu“.
Pirma spektaklio dalis iš tiesų šiek tiek prailgsta, nes yra kiek monotoniška, t. y. kaip pradėta smarkiai nihilistine nata, taip ir tęsiama iki pat pabaigos. Čia visus lydi bejėgiškumo jausmas ir tragedijos nuojauta; Camino Real - karališkasis kelias - atrodo it erdvė, kurioje kiekvienas įstringa išpirkti nuodėmių. O įstringa čia visi, kurie užklysta ir papuola į užeigos / nakvynės namų šeimininko Gatmano (Vytautas Kupšys) rankas. Niekam nieko gero čia nenutinka, visi patiria praradimus - net ir boksininkas Kilrojus (Rokas Pijus Misiūnas) praranda savo sunkiai iškovotas auksines pirštines. O užklydę keliautojai, kurie pasilieka už užeigos / nakvynės namų durų, gali kito ryto ir nebesulaukti. Tad visa pirma dalis - vien tamsuma ir niūruma, be jokių likimo prošvaisčių.
Antra spektaklio dalis iš tiesų suveikia kaip katalizatorius, kuris, atrodo, galiausiai suriša spektaklį ir priverčia jį veikti visa savo galia. Jei pirma dalis regisi it nihilistinėmis nuotaikomis persmelktas niūrus romanas (ir vizualiai, ir atmosferiškai), tai antra dalis žengia žingsnį į absurdišką situacijų komediją, vykstančią gana tragiškame kontekste, ir spektaklyje pagaliau atsiranda taip reikalingos šviesos, praskiedžiančios pirmos dalies paskleistą klampiai tamsią ir sodrią atmosferą. Ledus pramuša epizodas, kai Esmeralda (Irena Sikorskytė) ir Kilrojus susiduria per Čigonės (Asta Preidytė) vykdomą pilnaties ritualą - jiedu galiausiai atrodo it atsidūrę šiuolaikiniame, visus stereotipus paliudijančiame „Tinder“ pasimatyme - su keistomis ir droviomis kalbomis, nesusikalbėjimu, trukdžiais, aiškiai išreikštu nesupratimu, ką kiekvienas jų čia veikia. Be to, visa tai vyksta „per kiekvieną pilnatį atsinaujinančios nekaltybės“ aplinkybėmis.
Tarsi norėtųsi sakyti, kad tokia medžiaga reikalauja labai šiuolaikinančio režisieriaus požiūrio, tačiau stebint „Camino Real“ tampa akivaizdu, kad Kuprevičius nebando nieko išradinėti, o remiasi metodais, kuriuos būtų galima pavadinti klasikiniais ir siekia sukurti žiūrovui patirtį labai tradicinėmis teatro priemonėmis, nesivaikydamas nei efektų gausos, nei bandymų šokiruoti. Toks, regis, senas geras teatras, - sakau tai vien teigiamu požiūriu. Nes tai tikrai nėra pasenęs teatras, veikiau priminimas, kaip gali būti ir kad kartais taip vis dar būna.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
