Paskaita apie teatro alchemiją

„Ąžuolo“ plakatas

Atrodytų, kad kiekvienas arba bet kuris iš teatro rėmų neišeinantis spektaklis yra vizuali, dar pirmakursių teatrologų išzubrintos Erico Bentley formulės – „A vaidina B, o juos stebi C“ – išraiška. Teatro meno hipnozinė galia tokia stipri, jog žiūrėdami, pavyzdžiui, į Nekrošiaus „Hamlete“ Danijos princą vaidinantį Andrių Mamontovą, tikime, jog tai egzistencinių klausimų kamuojamas Hamletas, o ne, tarkim, mūsų mylimas popscenos dievaitis, kurio plakatu maskuojame pradegintą spintelę. Tuo tarpu Timo Croucho spektaklyje „Ąžuolas“ atviromis kortomis rodomas tas teatro hipnozinis mechanizmas – kaip A virsta B, priverčiantis žiūrovą C gėrėtis stebuklinga scenos meno alchemija, kuri paprastai atrodo tokia savaime suprantama.

Svečio spektaklius  – „Ranką“ ir „Ąžuolą“ – pristatančiame bukletėlyje išvardintos Croucho veiklos sritys – aktorystė, dramaturgija ir pedagogika –  neliko tik skambus reprezentacinis masalas. Iš tiesų, scenoje Crouchą matėme kaip aktorių, abiems spektakliams jo paties parašytos pjesės leido pažinti jį ir kaip dramaturgą, o netradicinė, tačiau „speciali“ spektaklių forma tapo vaizdinga paskaita apie teatro meno specifiką.

Timas Crouchas su pirmuoju savo bendradarbiu poetu Andrew Smith. Teatro News From Nowhere archyvas

Spektaklyje „Ąžuolas“ pasakojama istorija apie autoavarijos metu savo dukters netekusį Tėvą, kuris po įvykusios nelaimės apsilanko pas Hipnotizuotoją –  nelaimingo įvykio kaltininką. Tačiau abu vyrai vienas kito neatpažįsta, Tėvas Hipnotizuotojo seanse dalyvauja kaip savanoris. Intriguojantis ir pilną žiūrovų salę sutraukęs faktas, jog kiekvieno spektaklio metu Tėvo vaidmenį kviečiamas atlikti visiškai nieko apie pjesę nežinantis aktorius. Lietuvoje Croucho partneriu pasirinktas aktorius Sakalas Uždavinys (kaip buvo paaiškinta po spektaklio vykusio aptarimo metu, aktoriaus pasirinkimui nėra keliami specialūs reikalavimai, išskyrus anglų kalbos mokėjimą).

Spektaklis pradedamas kaip Hipnotizuotojo šou, kurio savanoris-dalyvis yra Uždavinio Tėvas. Aktorius nėra verčiamas improvizuoti, o jam pasijutus nejaukiai paliekama teisė vaidinimą nutraukti. O įprastai jam tereikia klausytis Timo Croucho nurodymų, kurie sakomi garsiai arba pašnabždami. Spektaklyje perėjimas iš vienos realybės (Nacionalinio teatro Mažoji salė, scenoje Crouchas Uždavinio prašo paimti lapus ir skaityti Tėvo tekstą) į kitą (Baras, kuriame vyksta hipnozės seansas, Tėvas vykdo Hipnotizuotojo nurodymus) žiūrovams suteikė galimybę patirti ir kone rankomis užčiuopti tą stebuklingą teatro transformacijos jėgą. Spektaklis, prasidėjęs kvapą stingdančia intriga, kurią dar labiau stiprino „Carmina Burana“ akordai ir jaudulys dėl Uždavinio debiuto, vėliau virto painia įvykių ir dviejų realybių eiga, prie kurios galiausiai pripratusi žiūrovų akis ėmė snūduriuoti.

Po spektaklio per vykusį susitikimą su Timu Crouchu ir Sakalu Uždaviniu iš žiūrovų salės nuskambėjęs klausimas dėl „Ąžuolo“ žanro kaip teatro laboratorijos ar teatrinio eksperimento apibrėžimo, tik patvirtino Croucho deklaruojamą pirmapradžio teatro modelį. Pasak jo ir diskusiją vedusio teatrologo Audronio Liugos, „Ąžuolas“ ir „Ranka“ ne revoliucingai gręžiasi nuo teatro, bet atvirkščiai – jį reabilituoja, grąžindami prie ištakų.

Sakalas Uždavinys ir Timas Crouchas prieš spektaklį.Tomo Bauro („Lietuvos rytas”) nuotrauka

Žiūrovams Croucho spektaklyje suteikta galimybė čia ir dabar dalyvauti transformacijos procese ir artimame dialoge su pačiu teatru, suteikia džiaugsmo patirti ir išgyventi scenos alchemijos stebuklą. Eksperimentine

„Ąžuolo“ puse laikytinas netikėtumo momentas, kuris, pasak Croucho, ir yra pats įdomiausias, tačiau jokiu būdu neturėtų būti suprastas kaip tradicinį teatrą ignoruojantis gestas. Kaskart vis naujas susidūrimas – ir jokių repeticijų – su Tėvą vaidinančiu aktoriumi dar labiau sustiprina pirmapradį čia ir dabar momentą, jį paversdamas vienetiniu atveju. Aktoriaus, o ne žmogaus iš gatvės pasirinkimas motyvuojamas tuo, kad aktorius gali gerai jaustis scenoje ir nebijoti jos,– viskas labai logiška ir elementaru. Aktoriaus lytis taip pat nėra apibrėžta – atvejai, kada Tėvą vaidindavo moterys aktorės, žiūrovams, pasak Croucho, suteikdavo galimybe tapti dar įtaigesnės ir akivaizdžiai didesnės teatro transformacijos ir hipnozinės jėgos apsireiškimo liudytojais.

Įspūdžiais po spektaklio dalinęsis Uždavinys paminėjo ypatingą proceso ir dviejų realybių pojūtį, kada vienu metu esi ir stebėtojas iš šalies, ir pilnakraujis dalyvis. Šis abipusė – aktoriaus ir žiūrovų – alcheminio proceso patirtis tapo Croucho paskaitą apie įtaigumą patvirtinančiu įrodymu.