„Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, apie ką kalbėti šiuolaikiniame teatre?“ O veidrodėlis sutriko matydamas nuolatinius technologinius proveržius, pastebimai greitai keičiančius mūsų pasaulį ir ne tokį paslankų žmogaus vidų - jo įsitikinimus, polinkį į lengvai prieinamas sąmokslo teorijas, kritinės minties stagnaciją, ir atsakė: apie viską. Šis viskas bandė sutilpti į naujausią „Snieguolės“ interpretaciją Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) Didžiojoje salėje. Kinematografiško spektaklio režisierė, dramaturgė, scenografė, kostiumų dailininkė, filmo scenų autorė, kitaip tariant, atsakinga beveik už visus spektaklio kūrybinius sprendimus Dr. GoraParasit (Gintarė Minelgaitė-Duchin) dirba tarptautinėje erdvėje, bet neblogai pažįstama ir Lietuvos teatro žiūrovams. Pastaraisiais metais menininkė pristatė ne vieną įdomų, skirtingas medijas jungiantį, žanrų ribas peržengiantį ir aktualias temas analizuojantį kūrinį. Atpažįstamą stilių ji kuria naudodama nuorodas į ankstesnius savo darbus ir juos cituodama.
Prieš pradedant analizuoti spektaklį norisi užfiksuoti jo žiūrėjimo datą - 2024 m. sausio 11 d., nes iš pirmų premjerinių rodymų atkeliavę atgarsiai liudija apie numanomus pastatymo pokyčius, vienas jų - „aptirpusi“ „Snieguolės“ trukmė.
1812 m. brolių Grimų parašyta pasaka ir 1937 m. Walto Disney'aus sukurta žymiausia „Snieguolės“ adaptacija daugeliui dešimtmečių įtvirtino personažų charakteristikas ir įvaizdžius. Nors įvairiomis medijomis bei žanrais atliktų šios pasakos interpretacijų sąrašas išties ilgas, NKDT spektaklis priešpriešinamas būtent chrestomatinei jos adaptacijai. Prieštarauti iš šiandienos perspektyvos neabejotinai kontroversiškai vertinamiems personažų įvaizdžiams atrodo strategiškai logiškas sprendimas, suteikiantis galimybę kurti kontrastingą paveikslą. Ne viename interviu Dr. GoraParasit pabrėžia ir siekį keisti įsišaknijusius, tradicinius vaidybos metodus. Tiesa, čia oponentų kiek daugiau, o ir pati autorė kūrinyje kol kas neparodo kokios nors visiškai išgrynintos vaidybos metodikos ir taiko skirtingų principų samplaiką. Prieštaravimas tradicinei vaidybai, literatūriniam tekstui ir disnėjiškam stiliui - tai tik keli raktažodžiai, kuriais galima apibūdinti šį „Snieguolės“ pastatymą.
Spektaklis apima daugybę įvairių temų: klimato kaitą, socialinę lytį, lytinį švietimą, vartotojišką visuomenę, galios santykius, kito neišklausymą, nesusikalbėjimą ir vis didėjančią technologijų įtaką mūsų gyvenimui. Fragmentiškai išnyra dirbtinis intelektas, robotai, inovatyvios transporto priemonės ir kt. Dramaturgija sukomponuota iš galybės skirtingų temų, probleminių klausimų, o gana audringa ir aktyvi žiūrovų reakcija po pirmųjų premjeros dienų tarsi rodo, kad tai vienaip ar kitaip juos paliečia. Tačiau nesunku apsigauti, nes dalis prieštaringų vertinimų vis dėlto kyla ne tik dėl temų... Spektaklyje vienas iš personažų intensyviu monologu vardija aktualijų raktažodžius, kiekvieną iš jų pažymėdamas žodžiu „haštag“ (grotažymė). Šis pasisakymas sąlyginai apibendrina visą spektaklio struktūrą - norisi pasakyti kuo daugiau, bet tai lemia trūkinėjimą ir neužbaigtumą.
Programėlėje žiūrovams pateikiamas terminų žodynėlis, sudarytas iš, atrodytų, visiems puikiai žinomų sąvokų, tokių kaip atsakomybė, bei rečiau bendriniuose pokalbiuose vartojamų terminų, tarkim, degusis ledas. Skaitant šią knygelę kyla intriga, kaip, kas ir su kuo dramaturgiškai susijungs, bet per spektaklį lūkesčiai subliūkšta. Pirmoje kūrinio dalyje reflektuojamos temos, sąvokos ir jų sampratos dar pretenduoja į gylį, o antroji - mokslinių tyrinėjimų - dalis nuskamba kaip trumpa paskaita arba konferencijos pranešimas, kurį tiesiog reikia paskelbti. Žodynėlio turinys lieka savieigai, na, arba pasikartojimui ateityje, jei po spektaklio ką pamirštum. Apskritai didaktiškumo šiame pastatyme nemažai. Toje knygelėje padiktuojama ir kaip suprasti personažą, jo tikslus ar kokią detalę.
Pasufleruojama, ką reiškia personažams prilipdytų išdidintų ausų forma, kad žiūrovas nepasiklystų - kas gerasis, o kas blogasis (tokia tarsi alternatyva klasikiniams juodos ir baltos spalvų kostiumams).
Spektaklyje vis atsigręžiama į klasikinės pasakos naratyvo elementus: aptinkami, nors ir gerokai modifikuoti, pagrindiniai personažai ir vis sugrįžtama prie esminių siužeto vingių interpretacijos. Apskritai pasaka veikia kaip griaučiai, struktūra, su kuria kartu ir konfrontuojama, ir mėginama ją pripildyti kito turinio, vesti kitomis kryptimis. Tačiau antroji spektaklio dalis liudija, kad kažkur toli nenueinama... Priešingai nei tas golfo kamuoliukas (žinoma, vertas ir platesnės analizės), kuris žaismingai ir patraukliai pasiekia savo „tikslą“, ko negalima pasakyti apie visą spektaklį.
Nurodoma, kad spektaklio „Snieguolė“ veiksmo vieta - amžino įšalo slėnio ranča, priklausiusi Everice šeimai. Tradicinės Snieguolės alternatyva Grimm Everice (Mantas Bendžius) pristatoma „kaip nebinarinė asmenybė - ji / jis / jie (they), - išskirtinė ir dinamiška, norinti padaryti pasaulį geresnį. Siekia spręsti klimato kaitos ir jos poveikio planetai problemas, tausoti aplinką ir įkvėpti kitus imtis veiksmų.“ Tačiau su šiais tikslais Grimm dorotis ne itin sekasi: nors kaip pasakoje ir netampa namų tvarkytoja (-u, -ais), įgūdžių keisti pasaulį vis dėlto pritrūksta.
Violeta Everice (Ugnė Žirgulė) - tradicinių pažiūrų mirusi Grimm motina, pagrindinis jos tikslas buvo turėti aiškios moteriškos lyties vaiką. Frost Everice (Pijus Narijauskas) - Grimm tėvas, prisitaikėlis, labiausiai vertinantis finansinius pasiekimus, iš šio pasaulio iškeliavęs ne natūraliu būdu, tuo pasirūpino Cypress Everice (Agnieška Ravdo), Grimm pamotė. Ji šiame pasakojime išreiškia radikaliausią poziciją, priešindamasi Grimm tapatybės neapibrėžtumui ir daugeliui kitų visuomenei rūpimų klausimų. Ji aktyviai transliuoja paviršutiniškumą ir trumparegiškumą, siekdama užgožti pasaulio gelbėjimo iniciatyvas. Ji aprengta figūrą stambinčiau kostiumu, formuojant stereotipinį įvaizdį apie tai, kam vis dar priklauso galios svertai.
Šalia pagrindinių pasirodo ir kitų personažų grupės. Dažnai pirmame plane iškyla tik filmuotu formatu transliuojamas Kliento (Dainius Svobonas) ir Gaios Steel (Susana AbdulMajid) duetas, atstovaujantis aukščiau didžiosios visuomenės dalies esantiems turtingųjų „žaidimams“, kuriamiems BDSM seanso principu. Klientui čia tenka ir pasakos simbolio - veidrodėlio - funkcija, o už ne tokį, kokio laukiama, atsakymą jis yra baudžiamas. Spektaklyje Gaia yra vienintelis vadinamojo tradicinio moteriško grožio simbolis, jos charakteristika apibrėžiama kaip teigiamų idėjų skleidėjos, pokyčių iniciatorės ir motyvatorės, bet reali jos įtaka kitų personažų veiksmams labai diskutuotina. Ekspresyvūs šių veikėjų veiksmai vis dėlto labiau veikia forma nei turiniu. Šiuo atveju dėl aktorės iš Vokietijos kilmės suprantamas ir tikslingas sprendimas pasitelkti lietuvių ir vokiečių kalbas. Tačiau viso spektaklio kontekste, kai tekstas skamba tai anglų, tai lietuvių kalba, jis stokoja pagrįstumo, o pati autorė jį aiškina tiesiog per globalizacijos prizmę.
Vaizdo žaidimų stiliumi pristatoma dar viena personažų grupė - mokslinių tyrinėjimų stoties mokslininkai, pavadinti Meadow, Orion, Zephyr ir kt. Jie iliustratyvūs pavienių idėjų transliuotojai, vizualiai efektingi, tačiau pristingantys nuoseklesnės sąsajos su bendru pasakojimu - „pasaulio gelbėjimo“ scenarijumi.
Minelgaitei, kaip tarpdisciplininei menininkei, svarbus kino ir videoturinio panaudojimas. Suprantama, kad šiuolaikiniame teatre, vis aktyviau pasitelkiančiame įvairias medijas, nevertėtų ieškoti kažkokios išraiškos priemonių pusiausvyros ar primesti proporcijų taisykles, bet „Snieguolės“ atveju sukuriamas efektas, kad žiūrovas turėtų labiau koncentruotis į projektuojamą vaizdinį turinį, o ne į gyvai vykstantį veiksmą. Kai kuriose mizanscenose tai ypač ryšku - scenoje gyvai matomi aktoriai atlieka pagalbinę, scenografijos elemento funkciją, o ne kuria ekranui lygiavertį turinį.
Galima prisiminti labiau išgrynintą Minelgaitės kūrinį - prieš kelerius metus dar veikusioje POST galerijoje Kaune rodytą performansą „Psycho“ (2016), susiejusį teatrą ir kiną. Jame buvo susitelkta į film noir adaptaciją sceniniam veiksmui, panaudojant įvairių filmų siužetų, scenų ir personažų koliažą. Kitas pavyzdys - komiksų opera „Alfa“ („Operomanija“, 2018), per teatro scenai pritaikytą komiksų žanrą pasakojanti Federico García Lorcos likimą ir aktualizuojanti šių dienų visuomenės problemas. Tiesa, šiuo atveju su dramaturgija pagelbėjo Gabrielės Labanauskaitės sukurtas libretas.
„Snieguolės“ personažų pagrindiniai įvaizdžio atributai - juodi lateksiniai kostiumai ir išdidintos ausys, skirti (ne)tiesioginiam skirtingų juslių suaktyvinimui, - atpažįstami iš kitų autorės kūrinių. Lateksu apvilkti buvo ir minėtos šiuolaikinės operos atlikėjai, ir autorės kūrinio „Tristanas ir Izolda“ (2020) veikėjai. Ne tik išdidintos ausys, bet ir kitos veido dalys bei lateksas naudoti ir performanse „Gamma Game“ (2021). O „Snieguolėje“ įterptą gyvą skulptūrą, sukurtą naudojant autorės taikomą technologiją latekse „užvakuumuoti“ aktorius, galima buvo matyti kūrinyje „Pipe Dreaming“ (2018). Nors tai išties įdomus kūrybinis sprendimas, spektaklyje jis atrodo itin autonomiškas ir suardantis bendrą ritmą (skulptūrai atsirasti reikia nemažai laiko). Apskritai vizualiniai spektaklio sprendimai, kuriantys atpažįstamą autorės stilių, yra paveikūs ir neabejotinai sudaro stipriąją šio pastatymo dalį, bet vietomis reikalauja „nušlifavimo“.
„Snieguolėje“ ne mažiau svarbus ir muzikinis apipavidalinimas, kuriamas kompozitorės Sandros Kazlauskaitės, kuri spektaklyje matoma kaip didžėjė. Garsiniai pasirinkimai nuosekliai formuoja vientisos atmosferos įspūdį. Šalia pasakojimo elementų girdima ikoniškoji daina „With a Smile and a Song“ iš Disney'aus filmo ir į kitus kontekstus nurodanti Enyos daina „Only Time“.
Režisierė su manifestui būdinga jėga linkusi prieštarauti tradicijoms, tad analizuojant jos kūrybą dėmesys krypsta ir į kūrinį pristatančius kontekstus. Jei grįžtume prie programėlės, joje pirmuoju smuiku neabejotinai groja pati Dr. GoraParasit (o tai logiška prisiėmus tiek atsakomybių), taip pat pristatomos kompozitorės Kazlauskaitės, choreografės Emos Senkuvienės, šviesų dailininko Pauliaus Varonenkos, videografo Edgaro Jociaus kūrybinės biografijos ir nuopelnai. Visi kiti kūrybinio proceso dalyviai tik išvardyti, tad jaučiama hierarchija, prisidedanti prie vis dar vyraujančios režisūrinio teatro idėjos, kai aktorius - tik įrankis ir kūrėjo idėjų transliuotojas. O aktorių čia nemažai (daugiau nei trisdešimt), kai kurie vaidina po keletą personažų, kiti dalyvauja masinėse scenose. Tiesa, teatro iniciatyva interviu formatu publika turėjo progą labiau pažinti spektaklyje vaidinančią teatro ir kino aktorę iš Vokietijos AbdulMajid.
Iš spektaklio ir autorės pasisakymų juntamas tam tikras negatyvus požiūris į esamą ar būsimą žiūrovą, kuris, jeigu ir neatstovauja „šeimų maršo“ segmentui, tai tikrai yra siauro stereotipinio, homofobiško mąstymo. Kaip tokį nusiteikimą argumentuojantis koziris metamos prieš kelerius metus įvykusios „Kaunas Pride“ eitynės, o tam tikros radikalių, netolerantiškų, neempatiškų ir t. t. asmenų grupės elgesys vertinamas kaip visos visuomenės paveikslas. Tai tarsi prieštarauja pačios autorės idėjoms - nevienpusiškai matyti pasaulį.
„Snieguolės“ autorė kūrinyje kritikuoja perteklinį vartojimą: akcentuojamas plastiko naudojimas, lemiantis pražūtingą įtaką gamtai, klimato kaitai, tačiau pats spektaklis kupinas gausybės scenografijos ir rekvizito detalių, pagamintų iš toli gražu ne itin tvarių medžiagų bei to paties plastiko. Nors dalis jų naudojami ne pirmą kartą, vis dėlto daugybė elementų, daiktų skirti būtent šiam pastatymui. Pasak režisierės, įsigyti objektai - palapinės, maišai ir t. t. - turės galimybę tęsti tolesnį egzistavimą teatre, bet ar šis argumentas tikrai įtikina? Čia panašiai kaip turint polinkį nuolatos naujinti savo drabužių spintą teisintis, kad drabužius bus galima perleisti kitam kokioje nors socialinių tinklų grupėje „nulinis švaistymas“ ar sumetant į tam skirtą konteinerį. Jei jau žiūrovas moralizuojamas, tai norėtųsi ir labiau pagrįsto pavyzdžio scenoje.
Dr. GoraParasit spektaklis „Snieguolė“ įdomiai ir aktualiai interpretuoja populiariosios kultūros mitus, tačiau dramaturgiškai gana stipriai trūkinėja. Kūrinyje stinga aiškesnės ašies, tai lemia temų gausa ir nepasirinktas konkretus fokusas. Taip pat jame daug integruotų elementų, kurie galėtų veikti ir kaip savarankiški kūriniai. Visa tai sukuria ištęsto teatrinio serialo anonsinio filmuko įspūdį.
