Pasaulio sutvėrimas šokiu

Ingrida Gerbutavičiūtė 2010-05-18 Menų faktūra

aA

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis vaikams ir jaunimui „Dansema“ šiais metais jau trečias. Atrodytų, jog trys metai - tai dar visai nedidelė patirtis, tačiau turint omenyje tai, jog šiuolaikinio šokio spektaklių vaikams ir jaunimui nėra tiek daug (lyginant su teatro, operos ar baleto spektakliais vaikams), o juos pristatančių festivalių dar mažiau, „Dansemos“ organizatoriams „db projektai“ - tai milžiniškas žingsnis į priekį, o Lietuvos mažųjų žiūrovų auditorijai - tikra šventė, padedanti pažinti, suprasti ir pamilti šiuolaikinį šokį.

Šokio spektaklis „Pasaulio sutvėrimas“ - taip pat trečias lietuvių darbas „Dansemoje“. Ankstesniuose festivaliuose rodyti spektakliukai vaikams „O kas čia“ (chor. Sigita Mikalauskaitė ir Indrė Pačėsaitė) ir „Bala žino“ (chor. Birutė Banevičiūtė) - linksmi edukaciniai žaidimai šokiu - susilaukė gerų įvertinimų tiek mažųjų, tiek ir jų tėvelių tarpe. Šiemet aiškinti tai, kaip buvo sutvertas pasaulis, ėmėsi jau daugelį metų ne vien su profesionaliais šokėjais, bet ir su mokyklinio amžiaus vaikais ir jaunimu dirbanti choreografė Birutė Banevičiūtė.

Gerai sumanyta spektaklio įžanga, mažiesiems žiūrovams adresuotas klausimas „Iš kur atsirado pasaulis?“ vaikus tarsi įtraukė į spektaklio kūrybinį veiksmą ir vertė mąstyti, ar jie scenoje mato tai, ką patys neseniai siūlė. Tarsi iš tokio pasiūlymų aruodo idėjų pasisėmę šokėjai - Edita Stundytė, Giedrė Subotinaitė ir Tomas Dapšauskas - nuoširdžiai „lipdė“ ne tik visatą, mūsų planetos augalus ir gyvūnus, bet ir mažųjų pasaulį bei gerą nuotaiką. Kosmosas, didysis sprogimas, dangus, žemė, vandenynai, gyvūnija ir pagaliau žmonės spektaklyje buvo vaizduojami atskirais fragmentais, judesių ir rekvizito metaforomis. Kartais pernelyg aiškiai, kartais - su giliau paslėpta mintimi. Ir nors kada ne kada norėjosi ilgesnės trumpučių siužetų plėtotės ar ryškesnio jų paveikslo, visgi prisiminus tai, jog vaikai ilgėlesnį laiko tarpą dar sunkiai išlaiko dėmesį, greita scenų kaita buvo tikslingas choreografinis sprendimas. Šuoliai, stovėjimas ant galvos ar staigūs pakėlimai mažiesiems kėlė įspūdį, o vieną kitą netikslią detalę, trikdžiusią techninį kompozicijos atlikimą, visi trys šokėjai puikiai retušavo nuoširdžia vaidyba.

Dėkingi dailininkės Indrės Pačėsaitės kostiumai šokėjus lengvai paversdavo čia žvaigždėmis, čia jūros dumbliais, čia ryškiasnapiais paukščiais, žirafa, drambliu ir pagaliau nenuoramomis vaikais. O Rasos Dikčienės muzika, sukomponuota iš vaikiškų skaičiuoklių ir dainelių, spektaklio pabaigoje kūrė itin linksmą, užkrečiančią nuotaiką.

„Sutvėrus pasaulį“ buvo galima pasišnekėti ir apie tai, ką jaunieji žiūrovai įžvelgė scenoje ir gal kažką spektaklyje vertėtų keisti. Rankų jūra ir įvairiausių pasiūlymų gausa maloniai stebino vaikų aktyvumu, o labiausiai juoktis privertė klausimai: „Ką scenoje veikia dvi Ievos?“ ir „Kodėl ten tik vienas Adomas?“.

recenzijos
  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.