Pasaulio sutvėrimas šokiu

Ingrida Gerbutavičiūtė 2010-05-18 Menų faktūra

aA

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis vaikams ir jaunimui „Dansema“ šiais metais jau trečias. Atrodytų, jog trys metai - tai dar visai nedidelė patirtis, tačiau turint omenyje tai, jog šiuolaikinio šokio spektaklių vaikams ir jaunimui nėra tiek daug (lyginant su teatro, operos ar baleto spektakliais vaikams), o juos pristatančių festivalių dar mažiau, „Dansemos“ organizatoriams „db projektai“ - tai milžiniškas žingsnis į priekį, o Lietuvos mažųjų žiūrovų auditorijai - tikra šventė, padedanti pažinti, suprasti ir pamilti šiuolaikinį šokį.

Šokio spektaklis „Pasaulio sutvėrimas“ - taip pat trečias lietuvių darbas „Dansemoje“. Ankstesniuose festivaliuose rodyti spektakliukai vaikams „O kas čia“ (chor. Sigita Mikalauskaitė ir Indrė Pačėsaitė) ir „Bala žino“ (chor. Birutė Banevičiūtė) - linksmi edukaciniai žaidimai šokiu - susilaukė gerų įvertinimų tiek mažųjų, tiek ir jų tėvelių tarpe. Šiemet aiškinti tai, kaip buvo sutvertas pasaulis, ėmėsi jau daugelį metų ne vien su profesionaliais šokėjais, bet ir su mokyklinio amžiaus vaikais ir jaunimu dirbanti choreografė Birutė Banevičiūtė.

Gerai sumanyta spektaklio įžanga, mažiesiems žiūrovams adresuotas klausimas „Iš kur atsirado pasaulis?“ vaikus tarsi įtraukė į spektaklio kūrybinį veiksmą ir vertė mąstyti, ar jie scenoje mato tai, ką patys neseniai siūlė. Tarsi iš tokio pasiūlymų aruodo idėjų pasisėmę šokėjai - Edita Stundytė, Giedrė Subotinaitė ir Tomas Dapšauskas - nuoširdžiai „lipdė“ ne tik visatą, mūsų planetos augalus ir gyvūnus, bet ir mažųjų pasaulį bei gerą nuotaiką. Kosmosas, didysis sprogimas, dangus, žemė, vandenynai, gyvūnija ir pagaliau žmonės spektaklyje buvo vaizduojami atskirais fragmentais, judesių ir rekvizito metaforomis. Kartais pernelyg aiškiai, kartais - su giliau paslėpta mintimi. Ir nors kada ne kada norėjosi ilgesnės trumpučių siužetų plėtotės ar ryškesnio jų paveikslo, visgi prisiminus tai, jog vaikai ilgėlesnį laiko tarpą dar sunkiai išlaiko dėmesį, greita scenų kaita buvo tikslingas choreografinis sprendimas. Šuoliai, stovėjimas ant galvos ar staigūs pakėlimai mažiesiems kėlė įspūdį, o vieną kitą netikslią detalę, trikdžiusią techninį kompozicijos atlikimą, visi trys šokėjai puikiai retušavo nuoširdžia vaidyba.

Dėkingi dailininkės Indrės Pačėsaitės kostiumai šokėjus lengvai paversdavo čia žvaigždėmis, čia jūros dumbliais, čia ryškiasnapiais paukščiais, žirafa, drambliu ir pagaliau nenuoramomis vaikais. O Rasos Dikčienės muzika, sukomponuota iš vaikiškų skaičiuoklių ir dainelių, spektaklio pabaigoje kūrė itin linksmą, užkrečiančią nuotaiką.

„Sutvėrus pasaulį“ buvo galima pasišnekėti ir apie tai, ką jaunieji žiūrovai įžvelgė scenoje ir gal kažką spektaklyje vertėtų keisti. Rankų jūra ir įvairiausių pasiūlymų gausa maloniai stebino vaikų aktyvumu, o labiausiai juoktis privertė klausimai: „Ką scenoje veikia dvi Ievos?“ ir „Kodėl ten tik vienas Adomas?“.

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.