„Aš sergu. Aš paliegęs nuo galvos iki kojų“, - šiuo Voltaire´o epigrafu austrų rašytojas Thomas Bernhardas pradėjo savo pjesę „Pasaulio gerintojas“.
Pjesė tarytum parašyta Valentinui Masalskiui. Ir ne dėl to, kad šis aktorius moka prisijaukinti visą medžiagą, kuri papuola į jo rankas. Nors V.Masalskio spektakliai ir skirtingi, jis kuria vieną nepriklausomą teatrą, kuris skirtas ypatingiems scenos gurmanams.
V.Masalskio teatras visada ieško būdų, kaip išprovokuoti žiūrovą mąstyti. Nuo 1994 metų režisuojantis V.Masalskis jau sukūrė keliolika spektaklių, kurie byloja, kad gyvą teatrą kuria svarstymai ir didžiulė įtampa.
V.Masalskis renkasi unikalius autorius - Samuelį Beckettą, Peterį Handke, Eugene´ą Ionesco, Fiodorą Dostojevskį, Patricką Sesskindą, Tankredą Dorstą. „Pasaulio gerintojas“ šiek tiek primena 2003 metais pastatytą „Įpročio jėgą“. Tai konceptualus, negailestingai skrodžiantis žmogaus sąmonę kūrinys.
Stulbina energetinė įtaiga
Banaliais svaičiojimais - nuo pernelyg minkštų kiaušinių iki pasaulio gerinimo receptų - V.Masalskis pataiko į pačią žmogiškosios psichologijos šerdį, o teksto, situacijų ir vaidybos paradoksais žiūrovams pateikia gero humoro dozę.
Savimi patenkintas dėl visko - storėjimo, kvailėjimo, pasipūtimo - Pasaulio gerintojas tampa grėsme, primenančia apie susinaikinimo link riedančią žmoniją. Baisiausia tai, kad visuomenė tokio apsišaukėlio ne tik neizoliuoja, bet apdovanoja garbės diplomais.
Vaidindamas sudėtingą pjesę, reikalaujančią persikūnijimo meistrystės, V.Masalskis tampa didelės fizinės ir psichologinės erdvės valdovu. Sėdėdamas bet kurioje salės vietoje gali stebėtis šio aktoriaus energetine įtaiga.
Geriausiai V.Masalskiui sekasi net ne tekstą sakyti, o intonuoti aplinką: jo jaustukų ir intonacijų amplitudė tokia plati, kad sukuria atskirą muzikinę partitūrą, todėl monologų ir dialogų metu muzika jam nereikalinga. Save režisuodamas jis išlieka tobuliausias instrumentas.
Vaidina gyvenimo dramą
V.Masalskio partnerė Eglė Gabrėnaitė sukūrė iškalbingą prieraišios, kantrios ir abejingos moters paveikslą, apie kurį būtų galima parašyti visą romaną. E.Gabrėnaitei užtenka tikslios replikos, tvirto žvilgsnio ar daugiaprasmio tylėjimo, kuris pasako ne mažiau nei žodžių pliūpsniai.
Svarbiausia - V.Masalskio ir E.Gabrėnaitės dueto dermė. Jie vaidina tikrą žmonių gyvenimo dramą. V.Masalskis teatrą kuria ne tik psichologinėmis scenomis, bet ir savo kolegų meniniais atradimais. Spektaklio pradžia tiek vaizdais, tiek garsais atveria platų asociacijų lauką.
 |
| Aktoriai Valentinas Masalskis ir Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Pasaulio gerintojas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Tampa panašus į A.Hitlerį
Scenografės Renatos Valčik, uždangos dailininko Vitalio Čepkausko ir kompozitoriaus Tomo Kutavičiaus dėka žiūrovai patenka į lakonišką ir minimalų pasaulį, kuriame aidi vis garsėjantis maršas ir nedarni akademinio himno „Gaudeamus“ melodija. Šios spektaklio scenografija - ypač asketiška, primena ligoninės ar slaugos namų palatą su lova bei operacinės lempa, tačiau erdvė nelieka tuščia - ją iki kraštų pripildo intensyvi V.Masalskio vaidyba.
Titas Varnas, Arūnas Vozbutas, Remigijus Bučius, Šarūnas Puidokas vaidina universiteto ir miesto valdžios atstovus - nereikia ilgų dialogų, kad paaiškėtų, jog tai kvailybės apsėstų apsišaukėlių kompanija.
Pasaulio gerintojas - pamišėlis, o toks aplinkai ypač parankus. Garbės profesoriaus mantija ir raštais apdovanojamas pūzras, skęstantis garbėtroškos putose. Pataisyti pasaulį jis siūlo jį sunaikindamas, o pridengęs savo plikę peruku tampa panašus į Adolfą Hitlerį.
* * *
Rašytoją lydėjo skandalai
* Th.Bernhardas (1931-1989) - vienas ryškiausių austrų autorių. Kol buvo gyvas, dažną jo kūrinio pasirodymą teatro scenoje ar knygų rinkoje, kaip ir paties autoriaus retus viešus pasirodymus, lydėdavo triukšmingi skandalai.
* Zalcburgo apylinkėse prabėgusi Th.Bernhardo vaikystė ir jaunystė nebuvo linksma: karas ir pokaris, betėvystė, motinos meilės stoka, žeminantis skurdas, nuo šešiolikos metų kamavusios širdies ir plaučių ligos, ligoninėse patirta nuolatinė akistata su mirštančiaisiais ir mirtimi. Th.Bernhardo pjesės ir romanai - tai bandymas įveikti šią nelengvą patirtį, bandymas išlikti, pasak jo paties, mirtinomis sąlygomis.
* Garsiausi Th.Bernhardo kūriniai: romanai „Korektūra“, „Grimzdėjas“, „Senieji meistrai“, pjesės „Medžioklės draugija“, „Įpročio jėga“, „Pasaulio gerintojas“.
