Praėjus kiek daugiau nei savaitei po „12 gramų į šiaurę“ peržiūros, vis prigaunu save svarstant apie šį spektaklį. Atrodo, kad šis, naujausias jauno režisieriaus, aktoriaus ir dramaturgo Aleksandro Špilevojaus kūrinys padėjo padėti tašką bandyme suvokti, kokia yra pagrindinė šiuo metu kuriančios jaunosios kartos nagrinėjama tema, kas šiai kartai neduoda ramybės. Atsakymas iš tiesų paprastas - dabar ant bangos yra nagrinėti būsenas. Ribines, destruktyvias, intensyvias, pasyvias, depresyvias - tokias, kurios yra savotiški escape room'ai, nugramzdinantys kažkur giliai į pasąmonę ir leidžiantys užsimiršti. Realybę filtruoja įvairūs escape'izmo metodai, panardinantys į transą ir vidines keliones arba verčiantys į pasaulį žiūrėti tarytum per objektyvą, kuriame niekaip nesusireguliuoja fokusas.
„12 gramų į šiaurę“ yra tarytum vakarėlio kostiumu pasidabinęs pragaras, kuriame įstrigę to vakarėlio dalyviai. Laikas šioje sustojusio laiko karalystėje matuojamas gimtadieniais: kiekvienas epizodas prasideda nuo kažkieno gimimo dienos šventės, tačiau įvykių tėkmė ir schemos, pagal kurias dėliojamas veiksmas, išlieka tie patys. Pasitelkiamas principas yra labai panašus į šių metų vasarį pasirodžiusio serialo „Rusiška lėlė“ („Russian Doll“ ; 2019 - dabar; Netflix) modelį - vakarėlis, įvairios aplinkybės ir įvykiai, bandymai suprasti, kas vyksta ir kodėl, mirtis (vis kitokia) ir vėl viskas nuo pradžių. Užstrigusio laiko karuselėje reikia išmokti kažkokias pamokas, kad klaidos galiausiai nebesikartotų ir būtų galima nuspausti resume mygtuką. Spektaklio mikropasaulyje patalpinti personažai bando išmokti pamokas apie meilę, kurią kiekvienas suvokia itin savitai ir dėl to atsiranda savotiški įtampos taškai, kuriasi net ne meilės trikampiai, o meilės pynės, kuriose sunku atrasti, kur pradžia, kur pabaiga ir kas su kuo susiję. Į šias pinkles įsipainioja Martynas (Paulius Markevičius), Ema (Indrė Patkauskaitė), Lukas (Tomas Rinkūnas) ir Laura (Gintarė Latvėnaitė).
Klasikinio teatro ir klasikinės kultūros mėgėjams spektaklis gali pasirodyti mažų mažiausiai nesuvokiamas - dėl pasitelktų estetinių sprendimų tiesiog gali būti sudėtinga susitapatinti ir taip atsirasti distancija. Norint gerai suprasti ir pagauti personažų būsenas reikia susipažinti su aplinka, kurioje jie ir veikia - naktiniai klubai, kuriuose be perstojo groja elektroninė muzika (pageidautina, EBM, house ar paprastas techno), tvyro nuolatinė prieblanda, palaikoma gilių spalvų šviesų ir aplinkoje esantiems objektams suteikianti seksualumo, paslaptingumo, geidulingumo, alkoholinius gėrimus keičia miltukai ir ratukai, kad užtektų energijos ir euforijos visai nakčiai. Muzika baigiasi, nušvinta šviesa, pasimato tikrieji pavidalai, poveikiai taip pat baigiasi, euforiją keičia melancholija ir viskas prasideda iš naujo, nes realybė savo natūraliame pavidale nėra priimtina. Naktinis klubas kai kuriems tampa escape room'u, padedančiu pabėgti nuo savo vienatvės, nuo savo minčių, tačiau galiausiai į realybę grąžinantis su tokiu skaudžiu trenksmu, kad iš jo išeiti nebesinori. Pasąmonė lieka įstrigusi kažkur ten, kur vyrauja nors ir cheminė, bet euforija. Turbūt reikėtų bandyti kelti klausimus, kodėl atsiranda poreikis šitaip pabėgti, nes klubinių pabėgėlių yra tikrai nemažai. Kur slypi, atrodo, viską galinčios turėti kartos giluminio liūdesio priežastys?
Vilniaus valstybinio mažojo teatro scenoje sukuriama kone identiška naktiniam klubui aplinka - muzikinę atmosferą palaiko dueto „Black Water“ gyvai prie pulto grojama muzika, netrūksta šviesos efektų, personažų apranga sufleruoja atitinkamus tipažus. Be šio tūsofkių realizmo šalia veikia ir sąlyginė, už stiklo paslėpta erdvė, prikrauta dirbtinių augalų - savotiškos džiunglės, kuriose kartais ima snigti. Duoklė metaforoms, o galbūt ir duoklė nacionalinio „Lokiui“, kuriame netikros žalumos metafora lyg ir kalba apie tą patį. Duoklė būsenoms.
Siužetą didžiąją dalimi diktuoja jau nupasakoti kontekstai - dvi poros leidžia laiką sodyboje (dar viena papildoma varnelė prie escape'izmo temos - fiziškai pabėgama tam, kad būtų galima pabėgti mentališkai), kiekvieno naujo gimtadienio metu jų tarpusavio santykiai vis labiau susipainioja, pasidaro nebeaišku, kas yra su kuo, kas ką myli ir kodėl. Ar ta meilė tikra, ar tik miražas, sukurtas iš atitinkamų tikrovės išfokusavimo dėmenų? Iš esmės, sakykime, nieko labai sudėtingo. Gal kartais net atrodo kiek infantiloka, lyg viskas plauktų paviršiuje ir nebūtų jokios gelmės. Gelmė yra - tik kiekvieno personažo sava, nes kiekvienas paskendęs savo pasaulyje ir nesiruošia juo dalytis su šalia esančiu. Taip pat ir su žiūrovu, perteikdamas jam tik savo pasaulio kontūrus, užuominas.
Daugiausia eterio laiko sulaukia Markevičiaus kuriamas Martynas ir Latvėnaitės Laura. Abu nesusikalba, abu nesusivokia, abu trokšta ryšio, tačiau negeba jo sukurti, abu vienas kitam kažko nepasako iki galo, nutyli. Markevičius atlieka meistrišką darbą perteikdamas kompanijos sielos, visuomet esančio judesyje reiverio portretą, kuriame galima pamatyti, jog šitas visas linksmumas tėra kaukė - jis kankinamas abejonių, nežino, ką daryti su savo jausmais ir, pasitelkdamas juoką, bando nustumti galimą ryšį, galimybę nebebūti vienatvėje. Iš baimės, nenoro prarasti laisvės, suvokimo, kad dabartinėje situacijoje tai, kas vyksta, vertinant per teisingumo prizmę, yra uždrausta. Markevičiaus vaidmuo įtikina ir atrodo labai natūraliai, atpažįstamas ir, tiesą sakant, beveik visą laiką norisi stebėti tik jį, net jeigu jis tik šoka kažkur fone - turbūt jo personažo transliuojama būsena yra artimiausia „12 gramų į šiaurę“ bendrai atmosferai.
Pritariu Daivos Šabasevičienės recenzijoje išsakytai minčiai, jog: „Jeigu tai būtų būsenų teatras, tuomet galima būtų spektaklį apdovanoti kaip geriausią.“. Galiausiai iš spektaklio ir išsinešamos pačios būsenos - patirtos, pažįstamos, matytos. Užtenka nueiti į tam tikrus klubus (pavadinimų turbūt minėti nebūtina) ir visa tai galima pamatyti gyvai, įsilieti į aplinką ir pajusti tikrąjį, o ne teatrinį pasirinktos vaizduoti realybės skonį ar bent jau prieskonį. Po keleto metų galbūt iš būsenų vaizdavimo pavyks atrasti ir atsakymus, kodėl jos būtent tokios, nes kol kas tik ieškoma, bandoma, testuojama. Arba bus bent jau pradėta klausti, o ne vien tik konstatuoti ir deklaruoti, paliekant jaunimą ir jo escape'izmo metodus kaip faktą ir normą, atrodo, neturinčią sprendimų, neturinčią galimybių išeiti iš užsisukusio euforijos-melancholijos cheminio rato.
