„Žinios“ mėgsta šokiruojančias istorijas. Košmariškos avarijos, buitiniai konfliktai, pasibaigę dešimtimis peilio dūrių, prie konteinerių rasti kūdikiai - šie pasakojimai netrunka susilieti ir praplaukti pro akis, kaip ne iki galo perskaitytos antraštės. Kuo istorija brutalesnė, kuo garsiau rėkiama, tuo sunkiau ją išgirsti. Tad labai keista, kai atėjus klausytis skausmingų paauglių išgyvenimų, juos išgirsti šnabždesiu.
Monospektaklis „9.18“ (režisierė, dramaturgė, aktorė - Andra Kavaliauskaitė) - tai susitikimas su Žveju, nei lyties, nei amžiaus neturinčiu personažu, kuris renka paauglių istorijas. Spektaklio metu žiūrovai išgirsta dvi iš penkių pagal šias istorijas sukurtų pasakų, taip įgydami galimybę dar kartą susitikti su Žveju ir išgirsti likusias.
Pasakų herojai - paaugliai gyvenantys visai nepaauglišką gyvenimą. Jiems tenka slapstyti namuose rastus tėvų butelius, saugoti savo seseris nuo šiurpių sugėrovų, su mažesniuoju broliuku statyti turgaus palapines viliantis gauti daržovių. Tačiau, kaip ir sufleruoja pasakos žanras, šios istorijos neskamba taip, lyg būtų nuskaitytos iš laikraščių antraščių. Jos nealsuoja objektyviu siaubu, kurį turėjo patirti taip gyvenantis vaikas. Paauglių pasakojimai Žvejo lūpomis nuskamba netikėtai - kiemas, kuriame užkasinėjami buteliai tampa „taupykle“, gąsdinantys sugėrovai - „varnais“, alkoholio paveikti tėvai - „generolais“, juos apnikusi priklausomybė - „žiurkėmis“. Žvejys veda žiūrovus per šį siurrealų pasaulį, kurio nuotrupas - įvairiausių gyvūnų, žmogystų bei gėlių grafikos darbų projekcijas, matome galinėje scenos sienoje (dailininkė Violeta Mackialo).
Veiksmui dar neįsibėgėjus, viskas atrodo apgaulingai vaikiška; Žvejo kalbėsena naivi, žaisminga, veikėjas pusiau retoriškai kalbina žiūrovus ir visiškai nesutrinka, kai šie sugalvoja atsakyti. Tačiau vos pradėjus manyti, kad šis spektaklis pabėgo iš vaikų teatro ir kažkur pakeliui pavogė N-16 amžiaus cenzą, prasideda pirmoji pasaka. Tai pasaka apie paauglį berniuką, kuris su savo jaunėliu broliu auga alkoholikų šeimoje. Kalėdos jam - magiškas laikotarpis, nes tai vienintelis kartas metuose, kai susitinkama su giminėmis. Jis iš kartono pasigamina sparnus, užsideda juos ant galvos ir yra įsitikinęs, kad kiekvienam palietusiam jie atneš laimę. Kasmet įsiutęs tėvas juos suplėšo, o berniukas suklijuoja iš naujo - tam tikslui visada kramto kramtomąją gumą. Giminaičiai berniukui padovanoja bloknotą, pieštukų ir dailininko knygą, o namuose tėvas apšaukia jį „vagimi“ ir liepia viską grąžinti. Kiekvienas paauglio veiksmas sulaukia žiauraus atoveiksmio, tačiau pasakotojo tonas neblėsta - jis vis tiek pakilus, viltingas. Berniukas laviruoja tarp savo realios situacijos ir pasakų pasaulio: jis supranta, kad tėvai apsėsti priklausomybės ir būtent ji juos keičia, bet renkasi ją vadinti „žiurkėmis“. „Žiurkių“ apsėsti tėvai tampa žiauriais „generolais“, mušančiais kroviklio laidu ar besipykstančiais tarpusavyje. Berniuko akyse tikrieji tėvai vis dar egzistuoja, tereikia išvaikyti „žiurkes“. Pragariški išgyvenimai kontrastuoja su veikėjo optimizmu, o žiūrovas smenga vis giliau į savo kėdę, spaudžiamas emocinio svorio, viso skausmo ir liūdesio, kurio atsisako berniukas.
Antroji pasaka tarytum pirmosios negatyvas - čia herojė yra paauglė, jos šeima išsiskyrusi, tačiau problemos tos pačios, o ir jaunesnėmis sesutėmis reikia rūpintis. Motinos „karalystėje“ nuolat vyksta „puotos“ į kurias susirenka būrys „varnų̃“. Vyresnioji sesuo savo draugų pakviečiama į „pokylį“ - niekada jame nėra buvusi, o taip norėtųsi, juk visi jos amžiaus draugai ten vaikšto. Vildamasi, kad per kelias valandas namie nieko nenutiks, sesuo išeina. Tačiau per naktį namuose puotauja „varnai“, sesutės papirktos kinderiais sėdi savo kambary, kol vieną jų pasikviečia per ilgai užsilikęs svečias ir ja pasinaudoja. Tai retas momentas, kai spektaklyje sunku išsėdėti, visai ne dėl to, kad jis būtų nuobodus ar nevykęs. Norėtųsi, kad jau geriau tai būtų trenksmingas pasirodymas, kuriame aktoriai rėkia tau į veidą ir draskosi, kad vaikai gyvena siaubingoje aplinkoje ir niekas nieko nedaro. O čia esi priverstas sėdėti tyloje ir klausyti pasišlykštėtino „varno“. Bekūnio balso spjaudomi keiksmažodžiai ir vulgarybės aršios, rėžiančios ausis, netinkamos šioje jauno pasaulio aplinkoje. Jos visiškai kontrastuoja su Žvejo „pasakiškai“ pagražintu paauglių pasauliu.
Nepaisant to, kad abi pasakos baigiasi laimingai, išeini labiau su tai patyrusio negu nuo to pabėgusio vaiko trauma. Su istorijomis kontrastuojantis Žvejo pasakojimas neleidžia atsitolinti nuo veikėjų išgyvenimų. Kartu su jais jauti naivų džiaugsmą dėl tokio niekučio kaip kartoniniai sparnai ir vienas išgyveni skausmą, kurį Žvejas atsisako vaidinti. Tai pasakos, kurios nepasimiršta atsibudus kitą rytą, jos dar ilgai persekioja, verčia būti permąstomos, pajaučiamos. Nors daug spektaklių yra pateikiami kaip „priverčiantys susimąstyti“, „atsigręžti į problemas“, „užmegzti dialogą“, tačiau „9.18“ yra tas, kuris neabejotinai gali tai padaryti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
