Spektakliai, atsiduriantys už teatro durų, jau nieko nebestebina - išėjimas iš juodos dėžutės yra tapęs įprastu būdu pritraukti kažko naujo vis ieškantį žiūrovą. Režisieriui Artūrui Areimai spektaklių apgyvendinimas erdvėse, kūriniams suteikiančiose papildomą performatyvumo sluoksnį, yra nesvetimas, netgi būdingas. Prieš trejetą metų pastatęs nonkonformistinį aktą „(Ne)vykėlis“ Kauno POST galerijoje, iš „Menų spaustuvės“ į „Kablį“ perkėlęs „Antikristą“ (dar prieš tai jį per „Kultūros naktį“ parodęs Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje), šį kartą režisierius Vilniaus galerijoje „Tsekh“ pristato savąją Heinerio Müllerio pjesės „Hamletas-mašina“ („Hamletmachine“) versiją.
Įžengus į spektaklio erdvę kyla klausimas: ar tai, ką matysime, tikrai bus spektaklis? Ir taip, ir ne. Ryškią, sterilią, baltą šviesą skleidžiančios salės grindys, nuklotos tamsios žemės sluoksniu ir baltomis chrizantemomis, kuria meninės instaliacijos įspūdį. Joje stovintys aktoriai Monika Poderytė ir Petras Šimonis leidžia suprasti, kad prie vizualinės išraiškos nebus apsistojama - erdvė bus įveiksminta. Savo forma kūrinys balansuoja tarp spektaklio ir performanso - dramos tekstas sieja su teatru, tačiau atlikimas artimesnis meno centruose ir galerijose vykstantiems pasirodymams. Kita vertus, tokia koncepcija leidžia kūriniui neprisirišti prie institucijos ir tapti mobiliam.
Mikropasaulis, kuriame egzistuoja ši „Hamletmachine“ versija, - netekęs emocijų, šaltas ir sustingęs. Lyg būtume atsidūrę depresijos kamuojamo žmogaus sąmonėje, stebėtume joje vykstančius procesus ir girdėtume vidinius monologus - paralyžiuotos sielos skerspjūvį, kuriame susipina tuštuma ir skausmas. Aktorių veiksmai lėti, žodžiai tariami monotoniškai, per garso mašinas - mikrofonus. Atmosfera slogi, įkūnijanti buvimą mirus viduje - baltos chrizantemos ir žemė sufleruoja, kad laidojimo ritualas yra išeities taškas. Žmogiškumo laidotuvės? Tikėtina.
Areimos „Hamletmachine“ atmosfera asocijuojasi su Davido Lyncho „Malholando keliu“, konkrečiau - „Club Silencio“ epizodu. Kai Šimonis pasiima saksofoną ir prigulęs ant čiužinio iš visų jėgų bando groti netobulą, bet gyvą melodiją, prieš akis iškyla minėto filmo epizodas, kuriame atsiskleidžia, kad ne viskas, ką matome, ir ne viskas, ką girdime, yra tikra, - esame linkę pasiduoti iliuzijai ir leisti sau ja patikėti. O juk įspūdingi pučiamųjų garsai ar jausmingas atlikėjos dainavimas gali būti viso labo įrašas. Spektaklyje šis santykis apsiverčia - įrašai neegzistuoja, mikropasaulio realybė veikia be „auto tune“ procesoriaus, ji tokia, kokia yra, autentiška. Savidestruktyvi ir savižudiška, smuiko stryku besirėžianti sau venas.
Vidinė tuštuma, tapatybės svyravimai, pragaištinga melancholija - pastaruoju metu ypač pamėgtos jaunesnės kartos režisierių temos, diagnozuojančios besiplečiančią egzistencinio skausmo atvertą stigmą. Technokratinėje visuomenėje galime paaiškinti, kaip yra paralyžiuojamas kūnas, tačiau neturime atsakymo į klausimą, kaip paralyžiuojama siela. Todėl tokie kūriniai kaip Areimos „Hamletmachine“ interpretacija ilgainiui darysis vis aktualesni.
