Ką išgyvena aktoriai, dėl pandemijos trikdžių pirmą ir vienintelę 2020 metų spektaklio premjerą turintys vaidinti už 138 kilometrų nuo gimtojo miesto? Euforiją! Savo akimis mačiau. Anykščiai, spalio 22 d., nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“ - iš vienuolikto bandymo čia pagaliau įvyko Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklio „Remyga“ premjera. Tą kartą Anykščiuose šiauliečiai laimėjo pagrindinį prizą - „Remyga“ paskelbtas ryškiausiu festivalio spektakliu. O tada vėl smogia karantinas ir belieka guostis, kad pamatyti spektaklį, pagaliau vaidinamą gimtųjų Šiaulių scenoje, bus tiesiog privaloma, visiškai nepaisant 213 kilometrų.
Už ką šiauliečių kūrinys nusipelnė „ryškiausio spektaklio“ apdovanojimo, trumpai drūtai savo straipsnyje „Nacionalinės dramaturgijos griuvėsiai“ paaiškino festivalio „Pakeleivingi“ komisijos narys Žilvinas Pranas Smalskas: „Psichodelinės roko baladės apie Šiaulių „mentą“ teksto autorius Rimantas Kmita, režisierius Oskaras Koršunovas. Spektaklyje vaidina net dvidešimt du aktoriai. Šešių muzikantų ansamblis gyvai grojo gerą roką. Vaidinimo metu buvo šokama ir dainuojama. Profesionalų sukurta scenografija, kostiumai, apšvietimas dar labiau sustiprino geros vaidybos įspūdį. Kad šis spektaklis ryškiausias, komisija nė nesiginčijo. Teatro žiūrovas ilgisi tikro teatro. Lauksime kitų metų nacionalinės dramaturgijos festivalio su viltimi, kad nebaigtos statybos griuvėsiai bus atstatyti.“ Ką čia bepridursi?
Anksčiau, būdavo, tik sukyla noras būti kiaurai permerktai savo jaunystės prisiminimų bangos, ir jau važiuoji patyliukais, per daug nesiafišuodama, į sovietinių skulptūrų muziejų. Ten susimoki, kiek vietinės reikšmės oligarchas, privataus Grūto parko steigėjas ir valdytojas paprašo, ir vaikštai sau betoniniais takeliais, kvėpuoji, dairaisi. Būdama nuoširdi gimtųjų Molėtų patriotė, visuomet susirandu Vytauto Putnos paminklą. Savas, kraštietis, bolševikų karvedys ir diplomatas, prieš karą Rusijoje sušaudytas kaip išdavikas. Pamenu, mūsų pionieriškos priesaikos skambėjo prie Putnos paminklo Molėtuose, oficialiai jau seniai reabilituoto, socrealizmo nudailintu, sutaurintu karžygio veidu ir povyza. Ar jauku jam ten, dzūkiškoje girioje, šalia iš visos Lietuvos centrinių aikščių sutemptų balvonų? Mirė būdamas keturiasdešimt ketverių, istorikai puse lūpų šnabžda - su savimi nusinešė daug paslapčių...
Prieš porą savaičių ten vėl vaikštinėdama pastebėjau, kad Šiauliai į Grūtą delegavo mažiausiai du ryškius egzempliorius - paminklą „Tarybiniam kariui išvaduotojui“ ir monumentaliai rūstų generolo Felikso Baltušio-Žemaičio paminklinį biustą. Ką gi, dėkui psichodelinės roko baladės apie Šiaulių „mentą“ Remygą kūrėjams: jūsų spektaklis tapo impulsu praregėti ir pastebėti realiame ir virtualiame Lietuvos kūne įspaustus, išrantytus, kartais išdegintus arba dažais iškaltus šiaulietiškus ženklus. Pavyzdžiui, „Dar ne viskas prarasta - Šiauliai“! Ši dailininkės Eglės Narbutaitės į meninę apyvartą paleista frazė skatino menininkės gimtojo miesto žmones tiesiog neužmiršti pasijuokti iš savęs. Šiaulių viešose erdvėse eksponuota frazė greitai tapo virtualybės savastimi, gimtojo miesto ribas peržengusiu paradoksu.
Kai vilties ir gyvasties mieste lieka vis mažiau, į kovą su blogio jėgomis stoja menas. Ir nors, kaip žinome, menas - tai tik melas, teisesnis už tiesą, šiaulietės sukurta tezė „Dar ne viskas prarasta“ galėtų tapti universaliai vartotina visos Lietuvos mastu. „Dar ne viskas prarasta - Lietuva“, pasijuokime iš mitinių žmonių-žvėrių, per amžius kylančių į kovą už tavo garbę, gyvastį ir šlovę. Šiaulių miesto herbe tokie net du - Žemaitijos meška ir Poniatovskių veršis, abu stropiai Apvaizdos akies prižiūrimi. Ši vizualinė realaus miesto herbo trejybė aštriai rezonuoja su hibridiška, siurrealistine, dažnai besidvejinančia, eižėjančia, čia pat perkonstruojama Kmitos pjesės „Remyga“ kuriama mistinio Šiaulių miesto erdve. Rašytojui pavyko sukurti įtaigų savimi apsėsto, į save susikoncentravusio, savimi pasitenkinančio lietuviško miesto fikciją, savotišką literatūrinį mikrokosmosą. Tik štai kiek jo liko scenoje?
Vaidybinę „Remygos“ erdvę įcentruoja pasviręs kryžius. Ne iš nuogirdų žinantiems Šiaulių Kryžių kalno sakralią priešistorę šis objektas galėtų priminti ir legendinį pilies kalną pervėrusį senovės žemaičių kalaviją (spektaklio scenografė Irina Komissarova). Faktas - kryžių rėminančios pakopos efektingai pasitarnauja seniausios profesijos merginoms išeksponuoti: aplink kryžių raivomasi, šokama, į jį kopiama, ant jo žargstomasi, jis įelektrinamas besiglaustančiais moterų kūnais bei vyriško patriotizmo ir tikėjimo savo galia demonstracija. Objektas, esant poreikiui, gali nušvisti lietuviškos trispalvės atšvaitais. Kryžių iš vienos pusės rėmina roko muzikantų grupė, su visa instrumentų gvardija sugrupuota pilnaties formos ekrano fone. Atsvara muzikantams - priešingoje kryžiaus pusėje, avanscenoje, patupdyta originali „Audi 100“. Kadaise kultinė, „silke“ pravardžiuota mašina yra tikra užuovėja, namai, lova, baras, diskotekos aikštelė ir savotiški riterio šarvai gyviausiems „Remygos“ herojams - autentiškiems, pamatiniams Šiaulių „gezams“, tikriesiems miesto tvarkdariams ir „svieto“ lygintojams.
Sultingų Šiaulių kekšių ir „geziukų“ apranga (kostiumų dailininkės Justina Ignatavičienė ir Greta Milevičiūtė) verta atskiro paminėjimo. Lietuvos nepriklausomybės aušrą menantiems pilkiems, beformiams, beviltiškai skurdiems drabužių fasonams sugrąžintas spalvos ir faktūros žaismingumas, priešingos lyties apžavėjimo ir nokauto efektas. Spalvine gama replikuodami Davido Lyncho kino šedevrų stilistikai, „Remygos“ kostiumai tampa savotiška antrąja personažų oda, padedančia išreikšti besiformuojančią, naują 10-ojo dešimtmečio išgimdytų herojų tapatybę. Džinsai, odinės striukės, kelioms ypatingoms dainoms parinktos efektingos solisto aprangos detalės - muzikos grupė stilistiškai išskiriama kaip šiuolaikiškiausias, energinį, ritminį spektaklio krūvį diktuojantis segmentas. Muzika „Remygoje“ gyvybiškai svarbi, ji lyg deguonies kaukė reanimuoja nuo griūvančios epochos tvaiko dūstančius herojus, ji įkrauna, įelektrina personažus, iš esmės scenoje ir salėje kiekvienas tampa gyvas, veiksnus ir grėsmingas būtent dėl muzikos.
Kai rašau šį tekstą, leidyklos „Tyto alba“ kurjeriai po visos šalies knygynus išvežioja Kmitos romaną „Remyga“. Paradoksalu, kad popierinė, apčiuopiama knyga spaustuvėje gimė jau po tos ryškios spektaklio premjeros Anykščių festivalyje. Tekstą vilkinau, norėdama pagaliau pačiupinėti knygą, suprasti: kaip taip gali būti? Šiek tiek paslapties šydus nuo kūrybinių procesų užkulisių praskleidė puiki diskusija apie „Remygą“, dalyvaujant pačiam autoriui, tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“. Taigi, knygos gimimo link gali vesti daug kelių: istorinis tyrimas, gilinimasis į laiko kontekstus ir potekstes, dramos rašymas, įdėmus stebeilijimasis į Shakespeare'o „Makbeto“ struktūros monolitus, dalyvavimas repeticijose, akistata su personažais, išbandymas premjera bei pirmaisiais įvertinimais, ir visa tai tik galimi pagrindinio tikslo - parašyti knygą - etapai.
Todėl būtų šaukštai popiet prikaišioti autoriui silpnokai valdant sceninio dialogo meistrystę. Akivaizdu, iš „Pietinia kronikas“ autoriaus reikėtų tikėtis tiršto, turinio, prasmių įkrauto monologo. Per tą fantasmagorišką premjerą Anykščiuose klausantis kartais buitines lyrines banalybes pliurpiančių personažų, norėjosi juos tiesiog išgręžti ir gerokai pakaitinti ant ugnies. Vien tam, kad kalba virstų sprogstamu, tiksliu ir rupiu sceniniu paraku. Spektaklio kūrėjas turėjo įžvelgti ir kupiūravimo būdu koreguoti Kmitos romane, literatūroje būtinų, mistinių, o scenoje sutrikusių ir iš veiksmo iškrintančių heraldinių personažų Vaikiuko, Meškos, Jaučio simbolinę bejėgystę. Daug klausimų kyla ir dėl pernelyg teigiamos, tiesiog patologiškai pozityvios ir laumiška mistika pagardintos pagrindinės herojės Laimos veiksmų alogikos, vienspalvio gerumo. Turėjo juk kažkada į „Remygos“ repeticijas ateiti režisierius ir dešimt kartų permalti dramaturgo medžiagą. Tik ne nužudant autorių, bet greičiau su juo dalijantis patirtimi, išmokant transformuotis pagal scenos logiką ir taisykles.
Pasak teatrinių gandų, režisieriaus asistento Jokūbo Brazio pastangomis iš geros literatūros gabalų buvo lipdoma ši psichodelinė roko baladė. Todėl Majorą vaidinantis aktorius Juozas Žibūda savo personažo likvidavimo sceną traktuoja kaip intermediją arba orų ir lyriškai ironišką stand up'ą, į „Remygą“ įnešantį teatrališko „draivo“, geros teatrinės, aktorinės mokyklos meistrystės, lengvumo ir minties paradoksalumo. Kaip improvizuodamas sakė pats aktorius, tokios raiškos impulsu tapo režisieriaus asistento pasiūlymas majoro žūtį suvaidinti kabareto stilistika. Po sceną klajojančios, puikiai dainuojančios, viską reginčios ir išjaučiančios amžinosios Džordanos Butkutės sielos reinkarnaciją spektaklyje įkūnija aktorė Nomeda Bėčiūtė. Aktorės kuriamas Daivos personažas, dvasingumą saujomis semiantis iš tantriškai ezoterinio baltų kultūrinio paveldo, bet širdyje ir galvoje atsinešantis visą asmeninės praeities sliekų ir širšių knibždėlyną, yra ryškus tautinio lietuvės moters charakterio, sulipdyto iš tragizmo, rezignacijos, apleistumo ir saviplakos, reiškinys. Atrodo, kad režisierių akivaizdžiai „užveždavo“ būtent tie personažai, kurie traumuojančias, smurtines, dvasiškai palaužiančias patirtis pasilaidoja kažkur savo esybės gelmėse ir, net neketindami po šių patirčių sužlugti, nebūti, pasiduoti, iš eilinės traumos išeina dar gyvybingesni, goslūs ir vis labiau artėjantys prie gyvūno esmės.
Ankstoka spręsti, kuo virs „Remyga“, pagaliau suvaidintas gimtojoje scenoje, prabilęs į žiūrovą, kuriam veiksmo nereikia dešifruoti, į žmones, iš Šiaulių gatvių atsinešančius identišką personažams genetinį kodą. Belieka pralaukti šį karantininį, teatrinį žiemos miegą ir galiausiai pereiti ribą, skiriančią paslaptingą Saulės miestą nuo visos Lietuvos.
