Kai kurie spektakliai būna labai paprasti. Kartais tai bloga naujiena, o kartais – kažkas, ko visi pasiilgstame. Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Kuriame galima pailsėti. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu. Pasitikėdamas kūriniu, tu jam viską leidi ir visko klusniai klausai, net jei jis neatitinka tavo skonio. Nepasitikėdamas – kas minutę užduodi jam naujus klausimus. Ir, beje, paprastai į nė vieną negauni atsakymo.
„Guliveryje“ man klausimų nekilo – nei blogąja, nei gerąja prasme. Šis spektaklis – tai proga vaikams pailsėti nuo tempo, vaizdų, greičio, pertekliaus. Nuo šiuolaikinei „Pixar“ & Co animacijai būdingų kas minutę besikeičiančių peripetijų, kurios vis keičia veiksmo logiką ir niekur neleidžia nurimti. „Guliveryje“ nurimti galima. Jį visą nesunku suprasti, jis nieko neslepia ir nenori parodyti nieko nematyto, nieko negirdėto. Jis čia tam, kad primintų kažką svarbaus, kažką galbūt seniai užkišto ir nureikšminto gausos visuomenėje. Ir tai man – gražiausia jo vertybė.
Spektaklyje „Guliveris nori užaugti“ kalbama apie berniuko norą kuo greičiau pakliūti į didelių žmonių laiką. Prie laiko skubinimo mums, kaip visuomenei, vis tenka sugrįžti: mes nepajuntame, kad tai darome nuolat. Tiesa, vis garsiau kalbama apie tai, kad šiuolaikinės kartos užaugti nebeskuba ir paauglystėje įstringa ilgam. Bet Guliveris dar ne paauglys. Jis – smalsus „kodėl?“ amžiaus vaikas, niekaip negalintis užmigti; jam viskas per daug įdomu. O jo tėvai – netikėtai labai geranoriški: vis grįžta į jo kambarį patikrinti, ar vaikas jau užmigo, ir užsibūnantys jame su „dar viena istorija, jau tikrai paskutine“. Taip pasakodami istorijas tėvai praleidžia su sūnumi kone visą naktį, kol galiausiai tiek įsitraukia į žaidimą, kad, Guliveriui pagaliau tarus „Jau norėčiau miegoti“, jam atšauna: „Palauk, sūneli, ne dabar!“
Aktorius Lukas Auksoraitis „Lėlės“ teatre pastaruoju metu daug keliauja: Pauliaus Tamolės spektaklyje „Mano Vilnius mano“ jis atlieka berniuko Simo vaidmenį ir keliauja po Vilniaus istoriją, Ewos Piotrowskos „Oskare ir trijuose muškietininkuose“ jis yra Oskaras, kuris leidžiasi į sapną apie XVII a. Prancūziją ir joje sutinka tris muškietininkus, o Mičiulytės „Guliveryje“ jis – Guliveris, keliaujantis atvirkščia kryptimi: į įsivaizduojamą ateitį, į paauglystės, suaugystės ir senatvės karalystes. Tiesa, šiame spektaklyje jis valdo lėlę – berniuką Guliverį, skaitantį knygą „Guliverio kelionės“. Auksoraičio darbas su lėle – švelnus ir jautrus, jam tinka dirbti su objektu, už kurio galima laikyti suskliaustą save. Ne kiekvienas aktorius geba rūpintis objektu ir nureikšminti savo paties esatį, o Auksoraičiui tai sekasi sklandžiai, lyg be pastangų. Tiesa, visų aktorių vaidyba, ko gero, sąmoningai pernelyg nenutolinta nuo to, kaip šeimoje iš tiesų vaidintų tėvai ir vaikai: tai nuoširdus vaidinimas vienas kitam, o ne gilus, niuansuotas personažo kūrimas.
Man visada smalsu, kai spektaklyje veikia kelios realybės – tikro aktoriaus realybė ir lėlės realybė, kaip nutiko ir „Guliveryje“: tėvus vaidinantys Indrė Storpirštienė ir Šarūnas Gedvilas vaidmenis kuria savo kūnais, o jų berniukas – lėlė. Gražu, kad taip išryškinama esminė vaikystės karalystės charakteristika: čia visada galima kalbėti ne už save ir ne nuo savęs, o nuo lėlės, meškino, sunkvežimiuko ar pliušinio paukščiuko. Gali apsimesti kuo tik nori, kad užduotum esminius gyvenimo klausimus, lyg pats tame nedalyvaudamas. Nes pačiam gal būtų gėda ir nejauku, pats gal būtum kaip nors įvertintas ar nuvertintas. O kaip galima nuvertinti lėlę? Ji yra tokia, kokia yra, jos savivertė stabili ir žodžiais neužgaunama.
Garsiausiai spektaklyje nuskamba klausimas, pasiekiantis berniuką iš paskutinės – senatvės – karalystės supamųjų arkliukų: „O kodėl tu nori užaugti? Kam?“ Šis klausimas pakimba ore ir lieka neatsakytas. Po šitokio siužetinio lėkimo, po godžių apsilankymų visose karalystėse, staiga grįžtama prie esmės – o kodėl mes visa tai darome? Ši puikiai apgalvota sąmoninga dramaturginė „duobė“ tiesiog sugaudžia ore: kur mes vėluojame? Kodėl norime kuo greičiau patikrinti ateitį?
Spektaklio dramaturgė Dominyka Budinavičiūtė labai aiškiai išrašė visus tris spektaklio personažus. Galima būtų prikibti prie pernelyg šabloniškų poetiško, filosofiško, realybėje sunkiau, fantazijoje lengviau naviguojančio tėčio ir labai žemiškos, racionalios, praktiškos mamos įvaizdžių. Bet neprikibsiu: iš tiesų vaikams skirtoje produkcijoje tokio aiškumo trūksta, per maža, todėl ilgu. Ir nors didžiojoje spektaklio dalyje vyrauja nuspėjamumas ir „viskas jau girdėta“ jausmas, vis dėlto tai suveikia netikėtai: gal ir girdėta, bet pamiršta. Kartais kūrėjams tenka atkelti idėjas ir nupūsti dulkes. Kiekviena karta turbūt pučia dulkes nuo tų pačių dalykų, tik savu laiku ir savaip.
Sekti paprastą istoriją padeda tai, kad spektaklis pilnas ypač kokybiškos „rišamosios medžiagos“ – tarp mizanscenų įsiterpiančių muzikos ir vaizdo inkliuzų, kurie nelemia spektaklio, bet kuria savaip sakralią, įtaigią, stebuklų pilną atmosferą. Tai – ypatingą kūrinio gausmą sukuriantis kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės ir dailininkų Sergėjaus Bocullo bei Bertos Bocullo indėlis.
Man buvo labai keista, kad spektaklio „Guliveris nori užaugti“ publika visą laiką išliko tyli, susikaupusi, puikiai išlaikė dėmesį. Vadinasi, spektaklis įvyko: išlaikyti šiuolaikinio vaiko dėmesį be specialiųjų efektų nėra lengva. O gal jau yra? Gal visi nuo visko pavargo? Tą patį keistą jausmą patyriau ir šių metų tarptautiniame vaikų ir jaunimo festivalyje „Kitoks’25“, kur vėl lankėsi ispanų trupė „El Patio Teatro“. 2019 m. jie viešėjo Vilniuje su spektakliu „Rankos“, o šiemet pristatė spektaklį „Insides“. Abu jų darbai – išskirtinai originalūs, grožį kuriantys iš paprasčiausių dalykų, ir drauge abu išskirtinai kuklūs, paprasti, kalbantys apie esmę, mirtį, meilę, kūną, pažeidžiamumą, jautrūs kaip gėlės. Bet spektaklyje „Insides“, lygiai kaip „Guliveryje“, publika buvo tyli. Gal iš tiesų už neįveikiamus, nemirtingus herojus, turinčius septyniolika supergalių, šiuolaikiniam vaikui staiga kur kas artimesni pasidarė paprasti žmonės su savo paprasta kasdienybe, tikromis akimis ir savaip gražiais liūdnumais?
