Pedagoginis momentas šiuo atveju kur kas svarbesnis nei spektaklio kokybė. „Trupės liūdi” aktoriai pamažu atsikrato nebrandaus ar infantilaus mokyklinės, estradinės vaidybos hibrido.
Jeigu nepasiseks, apspangusio kvailio vietoje liks žiūrovas, kuris yra pats kaltas, nes nesusigaudė ir nepajuto… O kitoje premjeroje aktoriai negavo satisfakcijos iš publikos. Ji buvo keistai nepremjerinė, užsidariusi, televizorinė.
Šiemet, kaip niekada anksčiau, užsienio svečių pasirodymai demonstravo bene visas įmanomas scenos menų sintezes ir dažnai iš publikos reikalavo konteksto žinių.
Išplėšti iš mito vieną sceną, neatsižvelgiant į kontekstą, jau pavojinga. Dar pavojingiau užsimoti kalbėti ir taip dažnai eskaluojama tema. Tačiau kūrybinei komandai drąsos netrūksta.
Visada žiūrėdamas spektaklius ar filmus gėjų tema, mintyse stengiuosi homoseksualius santykius pakeisti heteroseksualiais. Kas lieka atmetus seksualinę orientaciją?
Europoje, ypač kaimyninėse šalyse, vyksta teatriniai procesai, kurie drąsiai gilinasi į mūsų bendros išlaisvėjusios teritorijos istorinių prasmių ir asmenybės vaidmenų istoriniuose procesuose paieškas.
Scenos virvę pakeiskime politiniu arba vien biurokrato postu, golfo, konjako klubo naryste ir prabangos klasės parduotuvių bei kurortų lankymu, tiesiog virvę prilyginkime profesinei-socialinei padėčiai su visa jai privaloma atributika.
Natūralu, kad judesio spektaklyje turėtų dominuoti šokis. Ubartaitės choreografija pagirtina dėl plastikos ir harmonijos pajautimo, bet, deja, visiškai vienodu svoriu besiskleidžiantys tarp šviesų ir muzikos.
Stebina tai, jog šios akcijos kūrėjai, išsirinkę, sakyčiau, gerokai nuvalkiotą temą, nutarė ją dar ir perteikti kiek tik įmanoma nuvalkiotu būdu. Kaip senajame cirke, veikė du vienas kitam priešingi personažai – liūdnasis pesimistas ir linksmasis optimistas.
