Kol kas labiau koncertine veikla nei teatriniais laimėjimais garsėjanti „Trupė liūdi“ sostinės „Menų spaustuvėje“ pristatė spektaklį „Ponas Kolpertas“.
Spektaklį pagal vokiečių dramaturgo Davido Gieselmanno pjesę režisavo Agnius Jankevičius. Paradoksas: nepaisant visų pedagoginių problemų, su kuriomis jaunieji susiduria Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tai ir pirmoji jų pažintis su teatro režisieriumi per penkerius studijų metus.
A.Jankevičius pastaraisiais savo darbais Kauno valstybiniame ir Lietuvos rusų dramos teatruose parodė, kad yra ne tik išmoningas, aštriadantis ir tikslus režisierius, bet ir talentingas, reiklus pedagogas.
A.Jankevičiaus ir „Trupės liūdi“ aktorių bendradarbiavimas teikė nemažai vilčių. Ir, atrodo, šis režisierius dviem pastatymais jauniesiems suteikė gerokai daugiau žinių nei būrys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogų per penkerius studijų metus.
Aktoriai Aistė Lasytė, Marcelė Zikaraitė, Dominykas Vaitiekūnas ir Vaidas Kublinskas parodė, kad vis dėlto geba jausti teatrinę formą, sutelkti dėmesį į objektą, galiausiai be deklaratyvios patetikos kalbėti personažo lūpomis.
O svarbiausia - jiems pavyko atsikratyti ankstesniuosius trupės pastatymus lydėjusio infantilumo, paviršutiniško požiūrio į temą, kuriamą personažą ir pabodusio autoironiško susireikšminimo.
Veikia dvi poros
Pjesė „Ponas Kolpertas“ - tikras postmodernių žaidimų produktas. Čia matome Alfredo Hitchcocko filmo „Virvė“ situaciją, žaismingas Edwardo Albee dramos „Kas bijo Virginios Woolf“ aplinkybes, tekstines ir plastines Quentino Tarantino, Davido Lyncho filmų parafrazes.
Spektaklyje veikia dvi poros. Viena gerokai kvaištelėjusi porelė kitą, kur kas tradiciškesnę, pasikviečia į svečius, o kambario viduryje stovinčioje skrynioje, pasirodo, guli nužudytas dviejų moterų bendradarbis, vardu Kolpertas. O gal vis dėlto jokio Kolperto toje skrynioje nėra?
Užverda grotesko ir farso kupinas galios demonstravimo ir tiesos paieškos žaidimas, kurį, cituojant E.Albee pjesę, galima pavadinti „Pričiupk svečią“.
Neria į avantiūras
Konfliktinės situacijos kuriamos kontrasto principu: Ralfas ir Sara (D.Vaitiekūnas ir A.Lasytė) - visiškai kitokie nei Bastianas ir Edit (V.Kublinskas ir M.Zikaraitė). Pirmieji su pasimėgavimu be saiko geria alkoholį (režisieriaus sprendimu išgertuvės keičiamos aistringomis bučinių orgijomis), gyvena ne santuokoje, yra laisvamaniai.
Bastianas ir Edit - kiek kompleksuoti, pedantiški, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gyvena pagal visas visuomenės taisykles.
Bet Bastianas turi daug pykčio ir agresijos, o Edit bodisi ramiu gyvenimu ir stačia galva neria į pirmą pasitaikiusią avantiūrą. Spektaklio pabaigoje ji su didžiuliu azartu pribaigia ir Kolpertą, ir savo vyrą, ir niekuo dėtą picų išvežiotoją.
Spektaklis kupinas absurdo
Spektaklis artimas A.Jankevičiaus režisūriniam braižui - groteskiškas, kupinas absurdo ir paradoksų, teatrui būdingo estetinio ir stilistinio žaismo.
Tad režisieriaus pasiūlytos sceninės taisyklės, viena vertus, suteikia aktoriams pakankamai improvizacijos laisvės (jos per premjerinį spektaklį kiek pritrūko) bet, kita vertus, įspraudžia juos į tvirtus teatrinės formos rėmus, kone idealiai paslėpdamos jaunųjų aktorių trūkumus ir atskleisdamos jų privalumus.
Pedagoginis momentas šiuo atveju kur kas svarbesnis nei spektaklio kokybė. Nors ir pats spektaklis gana solidžiai atrodo šiandienio „Menų spaustuvės“ repertuaro kontekste.
Režisierius ir „Trupės liūdi“ aktoriai suvaldo grotesko žanrą, sunkiai, bet susitvarko su spektaklio ritmu, nors ir iki galo neatskleidžia temos, galimų pjesės gelmių, lieka prie pirmojo, žaismingojo, plano.
Tačiau, o tai svarbiausia, pamažu atsikrato nebrandaus ar net, sakyčiau, infantilaus mėgėjiškos, mokyklinės, estradinės vaidybos hibrido, persekiojusio trupę beveik visuose pirmuosiuose darbuose. O mokyklinių žaidimų laikai jau senokai turėjo praeiti.
Esu įsitikinęs - 180 laipsnių kampu pakeitę savo kūrybinio judėjimo kryptį jaunieji „Trupės liūdi“ nariai tik išloštų. Norisi tikėti, kad „Ponas Kolpertas“ su visais savo trūkumais nebuvo atsitiktinumas - šachas infantilumui paskelbtas. Galbūt per kitąmet vyksiančius baigiamųjų darbų pristatymus bus paskelbtas ir matas.
Kūrybinė atgaiva - estrados žanras
Jaunųjų Lietuvos scenos menininkų profesinio rengimoproblemos - ne nauja tema.Dėl to nemažai ginčytasi, diskutuota Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) kabinetuose, mėginta kalbėti ir viešai. Kosmetinių pertvarkų nauda bus matoma arba nematoma netolimoje ateityje.
Kol kas tenka konstatuoti, kad apčiuopiamos scenos menininkų rengimo sistemos nėra, o daugumos LMTA ir kitas aukštąsias teatrines mokyklas baigiančiųjų likimai priklauso nuo atsitiktinumo: ar pavyks gauti įdomų ir talentingą kurso vadovą, kiek savo brangaus laiko ta asmenybė galės skirti studentams?
Belieka stebėti ir stebėtis, kad net po ketverių metų mokslų nemaža dalis jaunųjų aktorių nevaldo kūnų, balsų, nesuvokia skaitomų tekstų, nejaučia sceninės formos. Su tokiu bagažu profesionalioje scenoje nėra ką veikti.
Jaunieji teatralai tapo patinės situacijos įkaitais. Ir tuo pat metu dėl abejingumo savo likimui - jos priežastimi. Tad, matyt, ne šiaip sau pastaruoju metu aktorystės mokslus baigiantys studentai vis dažniau kūrybinę atgaivą randa estrados žanre.
Pirmąjį vaidybos magistro studijų kursą LMTA baigiantys Vlado Bagdono ir Sauliaus Bareikio studentai, geriau žinomi „Liūdnų slibinų“ ir „Trupės liūdi“ pavadinimais, - jokia išimtis.
Kita vertus, likimo valiai palikti jaunieji teatralai susiformavo atsakomybės jausmą ir gebėjimą dirbti individualiai. Bet tai - gyvenimo, o ne teatro mokyklos vaisius.
