 |
| Giedrius Savickas ir Rolandas Kazlas Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje "Raiši žirgai nešuoliuoja" |
Toks prašymas paprastai nuskamba veiksmo filme, kai auka susitinka su gelbėtoju ir šis nori sužinoti nusikaltimo motyvus ir drauge suartėti su auka, kad ši juo imtų pasitikėti. Toks neakivaizdus klausimas apie istoriją skamba ir naujame Igno Jonyno spektaklyje "Raiši žirgai nešuoliuoja".
Igno Jonyno teatro istorija pastaraisiais metais susipina su kino: tarp spektaklių Jaunimo teatre jis įsigudrina susukti filmą ar bent kokį reklaminį klipą. Tačiau vien kinas nėra teatro režisieriaus pragyvenimo šaltinis: kiną jis iš tiesų mėgsta, ir tai žymu jo spektakliuose, kurių paskiros scenos kuriamos taip, kad iškart galėtum jas filmuoti ar priskirti kokio nors kinematografo stiliui. „The Making of B-Movie“ primena fasbinderišką spektaklį, „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“ – Fellinio kinematografą. Nepasakysi, iš kokio veiksmo filmo paimtas naujojo spektaklio kadras, bet Renatos Valčik scenografija atkartoja aibes regėtų situacijų: ant daugiaaukščio stogo krentant sniegui ar pučiant vėjui aiškinasi santykius du žmonės, o tolumoje matyti didmiesčio dangoraižių šviesos.
Režisierius paklausia apie istoriją ir mums negirdėto ispanų dramaturgo Luiso del Valio, nes čia jis yra gelbėtojas, o dramaturgas – auka. Režisieriui nepakanka to, ką dramaturgas surašė – jam rūpi atrasti savas istorijas, iš paskirų pjesės epizodų sukurti savas sąmokslų teorijas, nesvarbu, kiek jos bendro turėtų su realybe, t.y. pjese. Šis polinkis nelabai tikėti dramaturgijos įtaiga šios dienos realybės fone buvo ryškiausias Jonyno laisvoje fantazijoje pagal Bernard´o-Marie Kolteso pjesę „Naktis prieš pat miškus“ (dramaturgo gerbėjai galėjo iš pasipiktinimo kaukti); kinematografinė Davido Lyncho stiliaus fantazija ryškiai paėmė viršų prieš Leonido Andrejevo tekstus „Žmogaus gyvenime“. Jonynas nuoseklus ir filmuose – siužeto linijų supinkliojimu pasižymėjo „Sekmadienis toks, koks yra“, o kas dėjosi „Šokančiame kirmine“, kažin ar ir režisierius pasakytų. Tad dramaturgijos teatro adeptai gali ploti, kai iš pjesės lieka bent jos dalis.
Ta dalis naujajame spektaklyje nėra maža, bet sceninis vyksmas leidžia nuspėti, kad pjesė yra ištisinis verslo magnato Migelio monologas. Neįsivaizduoji, kokios turėtų būti remarkos dviejų veikėjų ilgoms ir abejotinos prasmės šėlionėms, kinematografiškai, bet itin banaliai krentančiam sniegui – įtari, kad čia trūkinėja ne pjesės, bet jos redaktoriaus siūlai. O kadangi mūsų teatrai neturi dramaturgo etato, niekas režisieriui ir nepasakė, kad dramaturgiškai spektaklis ima šlubuoti.
Socialiai taiklu
Tačiau gali būti ir kiti gelbėtojo bei aukos variantai: režisierius gali gelbėti publiką. Ištisinis Migelio, pjesėje esančio kaltinamųjų suole ir teisinančio save savo gyvenimo istorija, monologas yra ilgas, ne be tuštokų vietų. Žanriškai jis artimesnis apsakymui, parašytam pirmuoju asmeniu, ir režisieriaus žirklės taikliai trumpina silpnesnes vietas, labiau orientuodamosis į epizodus, priartėjančius prie mūsų konteksto.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Nesutramdomo ir per visas skyles korumpuoto verslo pasaulis: kas gali jį sustabdyti? Kas yra tokiam verslininkui Dievo bausmė? Tokį klausimą akcentuoja ne tiek del Valis, kiek Jonynas. Ir atsako siužetu: karčiausius vaisius ragaus jo sūnus. Pjesė socialiai taikli: verslininkas Migelis valdomas ambicijų ir noro atkeršyti mylimajai, savotiškas grafas Montekristas, tik be grafo titulo, o kaip tik – prastos kilmės, vadinasi, ir be įskiepyto etikos kodekso ar bent jo daigų. Ispanui Migeliui jokios ribos neegzistuoja, tarsi jis būtų koks naujalietuvis, atsisėdęs vadovauti sporto kompleksui, miestui ar užsienio klubui. Ribas jam parodo tik jo paties užaugintas ir lepintas vaisius (auklėjimo taktika visur vienoda ir besiremianti vien pinigais: nupirko sūnui motociklą, bet kai šis neišlaikė teisių, tai nupirko dvarą, kad ten galėtų lakstyti).
Rolandas Kazlas kuria mūsų aplinkai net pernelyg galantišką verslininką, bet todėl spektaklis nesiremia vien pigiu atpažįstamumu. Veikiau – atpažįstamais kinematografo tipažais ir jų stereotipiniu elgesiu. Rusvas apsiaustas, kostiumas ir sausa ori kalba bus iš italų mafijos kronikos, provincijos erelio vogravimas – lyg iš filmų apie jaunus nusikaltėlius ar iš realių daugiaaukščių rajono, peršauta koja ir jos bei gerklės gydymas brendžiu – iš kaubojų filmų, naivioms meilės scenoms vykusiai įrėminamas aktoriaus veidas kino ekrane bėgant legendinio Lelouche´o filmo „Vyras ir moteris“ titrams, o kažkokio genialaus, kone tarantiniško absurdo pasiekiama, kai po masturbacijos (kita ranka laikant pistoletą) orgazmo metu nuspaudžiamas gaidukas ir taip nupilamas sūnus. Tragikomiškas epizodo sprendimas, deja, ir lieka epizodu.
Rolandas Kazlas įdomiai keliauja per įvairius personažo bruožus, ne vien „perprogramuodamas“ savo stilių, bet iš esmės pereidamas iš vieno vaidybos būdo į kitą. Ramus, įprastasis teatrališkumas keičiamas grotesku ir farsu, o šis finale – sausu, nepabrėžtinu natūralizmu, „ne-vaidyba“ (tokį Kazlą teko matyti pirmąkart, ir čia jis, dar sykį išplėtęs savo paletę, buvo įtaigiausias ir įdomiausias). Režisieriaus valia į sceną įvesti antrą personažą, sūnų Markosą, pateisinama – Migelis kalba jam, ne žiūrovams, o šis (Giedrius Savickas) vykusiai reaguoja vien gestais ir keistai abstrakčios beždžionės kaukės išraiška. Kol šnekamasi, duetas susikalba.
Tačiau jei taip „paneigiamos“ scenos konvencijos (neva be sūnaus scenoje Kazlo personažas apskritai tylėtų), tai intarpuose tarp monologų paties teatro ir pabrėžtino teatrališkumo tiek daug, o scenos tokios nedovanotinai tuščios ir banalios, nes šimtus kartų regėtos, kad ne tik pamirštamas sumanytas principas, bet ir visa istorija ima tirpti rūkuose ir vėtrose. Finale nebesupaisai „detektyvo“ finalo – ar sūnus nusižudė, ar buvo nužudytas. Jei režisieriui tai svarbu kaip žiūrovams palikta paslaptis, tai sakyčiau, kad šis jo spektaklis artimesnis ne Lyncho „Malholando keliui“, o Sydney´aus Pollacko „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“
Nes režisieriaus Jonyno istoriją mes jau žinome. O mums svarbi jo pasakojama istorija, kurią, naivus šio kino teatro žiūrovas tikisi, režisierius ir pasirinko, kad mums papasakotų.
