Klaipėdos jaunimo teatras ritminiais spektakliais budina uostamiesčio kultūrinį gyvenimą. Tai jaunas, produktyvus, daug su lietuviškais tekstais dirbantis teatras, vadovaujamas Valentino Masalskio. Šiųmetės gastrolės sostinėje parodė Klaipėdos jaunimo teatrą kiek kitokį nei prieš metus.
Pernai vasarį teatras priminė dvi pagrindines savo kryptis - muzikinius ritminius spektaklius ir psichologinius pastatymus. Tada rodėsi, kad nuo ritminių pasirodymų teatras jau norėtų atsitraukti. Jau kelis metus buvo aišku, ką V.Masalskio auklėtiniai moka gerai. Ar jie sugebėtų kurti kitaip?
Vilniuje parodyta antiopera „Pamoka", Mindaugo Nastaravičiaus pjesės „Man netinka tavo kostiumas" pastatymas ir edukacinis-muzikinis-akrobatinis-interaktyvus spektaklis vaikams „Knygų personažai atgyja". Teatras turėjo rizikuoti, kad sukurtų naują kokybę - panašiai kaip Christiano Anderseno pasakos karalius, nutaręs pasipuošti naujais drabužiais. Kaip ir anam karaliui, Klaipėdos jaunimo teatrui teko ir šiek tiek apnuoginti savo galimybes.
Jaunimas šiame teatre užsiima viskuo, išskyrus režisūrą. Situacija šiek tiek keičiasi, tačiau V.Masalskio indėlis jaučiamas visuose trijuose Vilniuje rodytuose spektakliuose.
Teatras džiugino savotiška kūrybiškumo, kūno ir proto mankšta. Ir liūdino turinio, noro kalbėti su žiūrovu stoka. Žiūri vieną spektaklį po kito ir įsitikini, kad po išraiškinga forma slepiasi nedaug turinio. Ir čia, regis, skleidžiasi Valentino Masalskio mokyklos problemos - išmokę dirbti kartu, Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai neišmoko savarankiškai kurti. Išmokę mušti, trypti ritmus, neišmoko įžūliai priešintis mokytojui. Išmokę manipuliuoti balsu, neišmoko pasakoti istorijų.
Eugene´o Ionesco „Pamoka", atlikta pagal Giedriaus Kuprevičiaus partitūrą, vėl virto ritminiu spektakliu. Personažai buvo supaprastinti iki lengvai atpažįstamų, paviršutiniškų tipažų: Mokytojas (Donatas Želvys) - išprotėjęs mokslininkas, Mokinė (Rugilė Latvėnaitė) - kvaila blondinė.
Kiek kitokia spektaklyje Tarnaitė, atlikta dvylikos aktorių, nugrimuotų vienodai ir aprengtų juos po keturis sujungusiais kostiumais. Iš dalies apriboti languoto drabužio, iš dalies - savojo teatro suvokimo, Tarnaitę aktoriai sukūrė trepsinčią, mušančią ritmus ar ritmiškai dainuojančią. Būtent tokie ir buvo dauguma ankstesnių teatro darbų, kad ir kiek kitais kostiumais, ir be grimo. Gal taip nutiko, per daug dėmesio skyrus ritminiam tekstų atlikimui ir per mažai pastangų įdėjus nagrinėjant, apie ką absurdo klasika galėtų kalbėti dabar. Tai, kad 21-as amžius kvailėja, vargu ar yra pakankama priežastis būtent dabar ir būtent taip statyti „Pamoką".
Spektaklį vaikams „Knygų personažai atgyja" režisavo Neringa Krunglevičiūtė, viena iš trupės aktorių. Nuo įprastų ritminių trupės spektaklių režsierė pernelyg nenutolo. Nusprendusi skatinti skaitymą, iš tikrųjų Neringa Krunglevičiūtė pastatė spektaklį, kuris skatina valgyti saldainius ir neskaityti - kam imti knygą, jei personažai ir taip atgis? Tačiau spektaklyje buvo galima pamatyti, kad be dainavimo ir ritmų kūrimo dalis trupės scenoje moka ir labai įvairiai judėti.
Kitoks buvo Valentino Masalskio režisuotas spektaklis „Man netinka tavo kostiumas". Mindaugo Nastaravičiaus pjesė parodė Tėvo ir Sūnaus tarpusavio santykį ir iš to kilusį abiejų požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Veiksmas vyksta laidojimo namų poilsio kambaryje. Čia ne tik užklysta įvairiausi gedintieji, bet ir toliau savo santykius aiškinasi Tėvas (Valerijus Jevsejevas) ir Sūnus (Donatas Stakėnas).
Kaip ir „Pamokoje", čia neišvengiamai atsirado dainuojantis, ritmus mušantis personažas - raudotojai. Ironiškos giesmės, atliktos kaip dainų dainelės pasirodymai, buvo kažin ar reikalingas spektaklio priedas. Į vieną gretą su tokiu giesmių atlikimu galima įrašyti veidų apsišvietimą prožektoriais, perspaustą vaidybą, paukščio iškamšą, netvarkingus kostiumus.
Gastrolės parodė, kad trupės uždarumas, darbas su vienu režisieriumi neišėjo tik į naudą. Akivaizdu, kad teatras dabar ieško ir privalo surasti kur ir kaip eiti toliau.
