Lietuvoje garbinamas krepšinis - retas reiškinys teatre. Krepšinį išmano daugelis, jis vienija tautą, sukelia teigiamas emocijas, net jeigu netampama čempionais. Krepšinio galima nemėgti, kaip ir „Eurovizijos“, bet šie renginiai atspindi visuomenės pomėgius ir poreikius. Teatre krepšinis virsta tarsi kalba, kurios žodžių deriniais galima prabilti sudėtingomis temomis ir laimėti - įtikinti kitaip mąstančius. Kovo 17, 18, 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio „Žalgirės“ premjera, kurį, perfrazuojant Bertolto Brechto straipsnio pavadinimą, galima apibūdinti kaip pramoginį pamokomąjį teatrą. Spektaklio kūrėjų tikslas kilnus - mažinti visuomenėje tvyrančią neapykantą, patrauklia forma - sujungiant krepšinį ir komedijos žanrą - vaizduoti įvairių seksualinių orientacijų moteris.
Lietuvoje rodyti queer (neheteroseksualios orientacijos) asmenų patirčių persmelkti Krzysztofo Warlikowskio spektakliai. Apie homoseksualių vyrų patirtis lietuvių teatre kalbėta, pavyzdžiui, Gintaro Varno spektakliuose „Tolima šalis“ (2001), „Publika“ (1997, 2010), „Tiksinti bomba“ (2012). Tačiau lesbietės, biseksualios ar transseksualios moterys lietuvių teatro kūrėjų darbuose iki šiol nebuvo reprezentuotos. Vilčių suteikė rudenį LMTA Balkono teatre vykęs Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesės „Žalgirės“ skaitymas, bet, kaip yra nutikę ne kartą, spektaklis jų nepateisino. „Žalgirės“ - komedija su fantastikos ir absurdo elementais, kurioje pasakojama apie moterų mėgėjų krepšinio komandą „Žalgirės“, dalis jos narių priklauso LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) bendruomenei. Pjesę skaitė ne tik aktorės, bet ir „Žalgirių“ prototipo „Gender Wrongs“ moterų mėgėjų krepšinio komandos narės. Į tipizuotus komedijos personažus neprofesionalės sugebėjo pažvelgti jautriau, nei aktorės spektaklyje. Pjesės skaitymas „perspėjo“ būsimus spektaklio kūrėjus apie pavojų: neatsargus režisieriaus ar aktorių žingsnis, ir veikėjos bei jų dialogai gali tapti klišių ir stereotipų rinkiniu. Skaitymo ir spektaklio variantai parodė, kad veikėjas galima interpretuoti skirtingai. Skaityme už komiškų tipažų prasiskverbė dokumentinė patirtis ir autoironija, spektaklyje dauguma veikėjų virto vieno bruožo šaržais, už kurių dingo ir aktorių asmenybės.
Pradžioje tranki muzika, garsūs komentatorių balsai, apšvietimo ir projekcijų efektai sukuria krepšinio rungtynių reginio įspūdį. Trijų dalių ekrane-švieslentėje pristatomos „Žalgirių“ komandos narės. Pasibaigus „natūralistiniam“ prologui, veiksmas persikelia į merginų persirengimo kambarį. Kartu su Vidu Bareikiu Rygoje sukūręs „Euro-viziją“ (2014) scenografas Uģis Bērziņis šį kartą didžiąją NKDT sceną paverčia sporto sale. Šviesaus medžio sienos, mėlynos tribūnos kėdės, krepšinio lankas dešinėje, keletas spalvotų čiužinių ir raudonos metalinės persirengimo spintelės. Pasitelkus rekvizitą ir projekcijas (vaizdo menininkas Vytenis Kriščiūnas) ši erdvė lengvai transformuojama į baro, oro uosto, lėktuvo salono, viešbučio kambario ir kt. erdves. Spektaklis „triukšmingas“ kaip sporto varžybos -„Žalgirių“ komanda ruošiasi ir vyksta į mėgėjų krepšinio čempionatą Aliaskoje. Kostiumų dailininkė Aistė Radzevičiūtė sukūrė kiekvienos veikėjos įvaizdį - nuo tradicinės žalios krepšinio žaidėjų aprangos iki rožinio kailio marškinėlių. Muzikinį leitmotyvą iš populiariosios muzikos, šaižių švilpukų ir signalinių starto sirenų garsų sukomponavo Jurga Šeduikytė. Spektaklyje taip pat skamba melancholiškos klubo „Panama“ atlikėjos (Neringa Nekrašiūtė) dainos.
Vidas Bareikis neslepia simpatijų krepšiniui ir perkelia į sceną sporto renginių estetiką. Apšvietimo efektais ir muzikos garsais režisierius dinamiškai jungia spektaklio, kuriame daug veiksmo vietų kaitos, scenas. Pirmą premjeros dieną silpniausia spektaklio grandis buvo grubi, šaržuota ir parodijinė aktorių vaidyba. Kol kas geriausiai sekasi Elzei Gudavičiūtei, vaidinančiai komandos kapitonę Sandrą Fakuliną. Ji grubi, sėdėjusi kalėjime, jos kūnas įsitempęs, ji bet kurią akimirką pasiruošusi gintis. Lenkiant rankas gali nugalėti bet kurį vyrą. Kiekvienas aktorės judesys tikslus - eisena, sėdėjimas, valgymas. Sandros kalboje susipina slaviškas akcentas, keiksmažodžiai ir žemas aktorės balso tembras. Kol kas Sandros personažas yra įtaigiausias ir įdomiausias, agresyvios manieros slepia nuoširdžią, teisingą ir gebančią mylėti asmenybę, kuriai svarbiausia vertybė - laisvė. Gudavičiūtė vienintelė iš aktorių vaidina taip, kad iš jos veikėjos galima ne tik juoktis, bet ir ją užjausti. Aktorės ir veikėjos ryšys sukuria papildomą prasminį sluoksnį, kurio trūksta kitoms herojėms.
Teatras, kaip ir krepšinis, yra komandinis žaidimas, o šiame taikliai mėto ne visos aktorės. Godai Petkutei kol kas nepavyksta atrasti veikėjos Astos Kilytės charakterį atspindinčios sceninės raiškos. Asta lieka moterimi be bruožų. Ji Sandros mergina, jos rūbai atitinka moteriško garderobo stereotipą. Visose partnerių Astos ir Sandros duetuose dominuoja pastaroji.
Blizgiais rūbais vilkinti Ona Ledinskienė - „Žalgirių“ komandos naujokė. Ji, ištekėjusi moteris, pirmą kartą susipažįsta su LGBT bendruomene. Onos linija yra viena įdomiausių, tai veikėja, kuri kartu su krepšinio pergalėmis pasiekia ir asmeninį išsilaisvinimą - pasipriešina smurtaujančiam sutuoktiniui, tačiau aktorė Inga Mikutavičiūtė ir režisierius paverčia šią veikėją kvailele - ji tik strykčiojanti ir žvygaujanti „fyfa“.
Klubo „Panama“ savininkė Diana Lazutkina - komiškas aktyvistės tipas. Ji feministė, kovoja už LGBT teises, už ekologiją, nevalgo mėsos ir rengia šiukšlių rinkimo akcijas. Aktorė Eglė Grigaliūnaitė suteikia veikėjai „rimtuolės“ bruožų. Intelektualios Dianos, autorės alter ego, išsakomos svarbios mintys kartais ištirpsta tarp šablonų. Goda Meilutė - moteris Kazanova. Ji įžūli, egoistiška, linkusi siekti malonumų, tačiau aktorės Martynos Gedvilaitės smarkiai šaržuojama veikėja praranda įtaigumą ir žavesį. Godos ir Tomos Kunigundos erotinės fotosesijos scena primena lietuvių komercinio kino ar serialų „erotiką“, kuri verčia nesmagiai laukti pabaigos. Aistės Zabotkaitės Toma - personažas, turintis paslaptį. Ji pabrėžtinai rūpinasi savo išvaizda, yra taiki ir palaiko kitas merginas. Krepšinis - griežtos komandos trenerės Laimos Kėlinaitės gyvenimo prasmė ir pamatas, jai sunku disciplinuoti mėgėjas. Aktorė Daiva Rudokaitė atskleidžia veikėjos vienatvę.
Birutė Vaidilutė - tylioji spektaklio herojė, ji turi klausos sutrikimų, jaučiasi atstumta. Aktorės Giedrės Žaliauskaitės Birutė - stebėtoja, ji kuria dokumentinį filmą, todėl kiekviena veikėja turi progą atsiverti prieš kamerą. Stambiu planu ekrane tiesiogiai transliuojami veikėjų monologai turėtų tapti svarbiais spektaklio momentais, kai herojės apie save pasakoja kažką svarbaus ir tikro, tačiau jų mintys dažniausia skambėjo sentimentaliai, banaliai, nes monologams trūko patirčių dokumentiškumo. Pjesėje ir spektaklyje taip pat yra intarpų, kai veikėjos bendrauja su autore (iš balkono pusės sklindančiu balsu), priekaištaudamos dėl siužeto vingių ar nepatenkintos savo istorijomis. Vis dėlto šie epizodai nepapildė spektaklio turinio naujomis prasmėmis, nors kaip deus ex machina leido veiksmui pajudėti iš „mirties taško“.
Gintauto Bejerio ir Sauliaus Čiučelio sukurti komiški sporto komentatoriai azartiškai linksmina publiką, jų vaidmenis būtų galima vertinti, pavyzdžiui, „Dviračio šou“ kontekste. Krepšinio rungtynių komentaruose atsispindi ir požiūris į moteris sportininkes, komentuojamas ne tik jų žaidimo stilius, bet ir išvaizda. „8000 eurų už nuogos krūtinės demonstravimą ir 230 eurų už gerumo akciją?“ - stebisi Diana. Sportininkių nuotraukos, pataikaujančios vyrų žvilgsniui, krepšininkių grožio konkursai spektaklyje ir vaizduojami, ir kritikuojami. Kartais kyla abejonė, ar kritiškas stereotipo vaizdavimas jo dar labiau neįtvirtina. Aktoriaus Egidijaus Stanciko sporto ministras, kaip ir dalis politikų, praktikuoja „dzin“ budizmą, jam nerūpi parama moterų mėgėjų krepšiniui, lygios moterų ir LGBT teisės visuomenėje, jis ir be to pasiekė nušvitimą ir siūlo „nuvaikyti debesis“ galvoje ir kitiems.
Pramoginis spektaklio žanras pasirinktas norint pritraukti kuo įvairesnę publiką ir paskatinti toleranciją. Deja, ta visuomenės dalis, kuri ir yra pagrindinis spektaklio adresatas, retai lankosi teatre. Nejauku, kai gerų norų skatinami kūrėjai pradeda pataikauti publikai. Manau, visuomenės dalis, kuri aktyviai lankosi teatre, yra pasiruošusi atviresnei diskusijai queer moterų tema, negu siūlo spektaklis „Žalgirės“.
