Kiekvienas žmogus yra atskira istorija – su savo patirtimis, išgyvenimais, savo mąstymo mechanizmais ir buvimo būdais. Kad ir kaip banaliai skambėtų teiginiai, jog kiekvienas yra unikalus ir kiekvienas pasaulį supranta skirtingai, su tiesa pasiginčyti nepavyks. Yra bendrų jungčių, bendrų principų, kuriais remiasi žmogiškoji patirtis, bet pats patyrimas toks paradoksalus reiškinys, kad jį sunku adekvačiai kitam perduoti kokiais nors būdais. Kaip pavyko pasaulį patirti tau, kitam nepavyks. Gal tik panašiai.
Apie pasaulio patyrimą iš kitokios perspektyvos pasakojama ir teatro „Atviras ratas“ prodiusuotame, Justo Tertelio režisuotame spektaklyje „Spektras. Nematomos istorijos“. Čia pagrindinis žvilgsnis krypsta į tuos, kuriuos vadintume nepatenkančiais į sąvoka „normalu“ apibrėžtą spektrą. Į patenkančius po neuroįvairovės skėčiu.
Forma, kuria pasižymi teatro „Atviras ratas“ spektakliai, iš tiesų yra labai palanki kalbėti tokia tema. Pirmiausia todėl, kad kodiniu žodžiu čia tampa „atvirumas“ – kalbama ne smerkiant, o bandant suprasti, be išankstinių nuostatų. Ne mėginant įteigti kažkokią tiesą, bet žvelgiant į tas istorijas su smalsumu ir švelnumu. Todėl neurotipiškų žmonių tikros istorijos aktorių Eimanto Bareikio, Marijos Korenkaitės, Andriaus Mockaus, Benitos Vasauskaitės, Aldonos Vilutytės ir Šarūno Zenkevičiaus rankose tampa ne tik plika scenine medžiaga, bet ir žmogiškosios patirties tyrinėjimu ir priminimu apie tos patirties daugialypiškumą.
Perteikdami žiūrovams autistiškų suaugusiųjų istorijas, kūrėjai terminą neuroįvairovė renkasi tikslingai – lyg norėdami priminti, jog būdų būti ir patirti yra labai daug (o ir to, kokias schemas ir mechanizmus tam, kad išgyventų, suformavo kiekvieno nervų sistema, nepasirenkame, tad ir moralizuoti ar stigmatizuoti patirčių neverta – tiesiog taip yra). Kad buvimas spektre nėra sutrikimas pats savaime, pabrėžiama ir režisūriškai – per perėjimus tarp istorijų / laiko / scenų tamsoje klausomasi psichiatro komentaro įrašo apie pokyčius psichikos sveikatos pasaulyje (labiausiai gal brėžiant skirtį tarp sovietmečio ir dabarties psichiatrijos) ir besikeičiančias nuostatas. Tai irgi savotiškas kvietimas bandyti suprasti, kad ne viskas, kas išeina už, mūsų akimis, normalumo ribų, yra anomalija. Tai tiesiog dar viena prizmė, dar vienas būdas būti ir išbūti.
Aktoriai „Spektre. Nematomose istorijose“ veikia labiau kaip jautrūs ir aktyvūs pasakotojai nei personažai – turbūt ir dėl sutrūkinėjusių personažo linijų (nes tenka apie savo suaugusįjį pasakoti nuo pačių mažiausių dienų iki dabartinio gyvenimo), ir dėl pačios spektaklio formos, kai istorijos ir pasakotojai keičiasi it kaleidoskopas. Vieną minutę esi mokytojas, o kitą – į kiemą išėjęs paspardyti kamuolio vaikas ar iš elektroninių prekių parduotuvės kupinais maišais laidų sugrįžęs paauglys. Daug įvairių nuotrupų, kurios dėliojasi į greitai praskriejančius ir kartu patirti bei suprasti leidžiančius pasakojimus.
Svarbu paminėti, kad pasakoti apie autistiškų suaugusiųjų patirtis renkamasi pasitelkiant labai skirtingas istorijas. Jas labiausiai sieja tai, kad visą laiką galima justi, jog tų istorijų herojai jaučiasi nesuprasti bei nepriimti ir negalintys įvardinti, kas su jais blogai (nes ar tikrai blogai?). Čia matome ir labai aktyvius, kalbius, jautrius aplinkai, panirusius į meną ar savo specifinius interesus, darbščius, savaip mylinčius, savaip būnančius žmones. Užsidedančius kaukes, kad pritaptų, atsigaunančius savo ar pasikartojančios muzikos kompanijoje. Galinčius valandų valandas skirti dominančiam pomėgiui. Ar varstančius vis kitų psichiatrų duris ir girdinčius vis kitas, naujas versijas, diagnozuojančias, kad tau kažkas blogai. Tokius, kuriems galbūt tiesiog reikia duoti daugiau erdvės, daugiau tylos ar daugiau laiko sau. Kad galėtų būti.
Nors ir sunku (o ar iš viso įmanoma?) autentiškai perteikti kito žmogaus unikalią patirtį, „Spektro. Nematomų istorijų“ komandai šią užduotį atlikti pavyksta tikrai kokybiškai. Ir, drįsčiau sakyti, net pakankamai vaizdžiai (nors paties vizualumo spektaklyje yra mažiausia), išskleidžiant žiūrovui patirtį per kuo išsamesnį pasakojimą apie tai, ką žmogus, kurio istorija pasakojama, jaučia. Žodis čia tampa patirties liudijimu, leidžiančiu pamatyti per kito prizmę. Ir galbūt net turinčiu galią įkvėpti pabandyti ir į bet kurį šalia esantįjį žvelgti su tokiu pačiu smalsumu ir atvirumu, su kokiu į savo medžiagą žvelgia „Spektro. Nematomų istorijų“ kūrėjai.
