Choreografės, šiuolaikinio šokio menininkės Vilmos Pitrinaitės šokio darbas MATCH 3 - tai trečioji triptiko apie žmogišką, kūnišką, mentalinę konkurenciją dalis. Pirmose dviejose dalyse šoko ir pati Vilma: MATCH - kartu su Emily Gastineau, MATCH 2 - kartu su Sabina Scarlat. MATCH 3 šoka Oksana Griaznova, Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė (šokėjos drauge yra ir choreografijos autorės). Vilmos scenoje nėra. Bet ji jaučiama kiekvienoje kūrinio ląstelėje. Taip jaučiama, kad net norisi sukurti kokį nors terminą, kuris tą jautimą apibūdintų. Pradėjusi apie tokį terminą galvoti, savęs paklausiau: kas iš tikrųjų šoka Vilmos spektakliuose? Atsakymas, kuris atėjo, tegul bus vietoj to termino: Vilmos spektakliuose šoka moterys ir jų kūnai, jų asmenybės, jų šlaunys ir nugaros, jų ribinės būsenos ir pačios geriausios versijos, kurios žiūri į kitų kūnų geriausias versijas. Dar šoka blogiausios versijos, kurios džiaugiasi būdamos legalios, viešai nužiūrimos ir atvirai nužiūrinčios. Dar šoka veidai, leidžiantys sau būti nepakilūs ir nereprezentatyvūs, kitaip tariant, šoka tiesiog normalūs veidai ir normalios išraiškos. Dar šoka kūnų ir asmenybių patirtys - kiekviena šokėja čia ateina visa savimi ir savęs neatsisako, kad sukurtų personažą, veikiau save tikslingai pasilieka. Dar šoka žodžiai, gimstantys iškart keliose burnose ir virstantys veiksma-žodžiais, nes patiems žodžiams čia svarbiau ne būti reikšme, o per artikuliaciją susijungti, sumatchinti su kitų žodžiais. Žodžiai Pitrinaitės spektakliuose - kaip žvėrys - slenka iš burnų ir ieško vieni kitų, tapdami dar vienu būdu judėti - judinant liežuvius, balso stygas, varinėjant plaučiuose orą.
Tačiau visa ko judėjimas čia nėra savitikslis - kūnai ir galūnės, žodžiai ir jų dalys čia juda kaip kultūriniai, socialiniai, politiniai, biologiniai, geografiniai etc. konstruktai. Kūnų fiziška būtis Pitrinaitės kūryboje yra storai užklota priklausymo sociumui kailiais, ir kiekvienas spektaklis veikia kaip a priori pasmerktas tokios būties atklostymo ritualas: nes paprasčiausiai neatsiklosto. Nes kailiai turi būti ne klostomi, o diriami. O čia vis dėlto teatras, ne ūkis. Teatras gali tik kilnoti, mojuoti ir artikuliuoti. Truputį juokauju, bet truputį ir ne.
Visuose mano matytuose Vilmos Pitrinaitės darbuose („Tai ne tavo sapnas“, „Soma holidays“ ir triptike MATCH) šoka kūnai su kontekstais: aiškiai matyti, kad į sceną jie eina nualinti priklausomybės reikliai visuomenei, šiek tiek išnaudoti, politizuoti, savaip aprūpinti ir savaip nepasirūpinti. Jie pilnut pilnutėliai žinučių. Kalbant muzikaliai - jie nesuderinti, neharmoniški, iš jų skamba Vakarų didmiesčių profesiniai, meniniai, lytiniai, socialiniai reikalavimai kūnams. Tik „Soma holidays“ jie soma būklėje, svaigūs ir gaivališki, palaimingai užsimiršę. O visuose MATCH variantuose jie sąmoningi ir valingi, nors veikia daugiau inertiškai. Jie sukasi, nes juos užsuko. Bet jie gerai suvokia, kas vyksta. Tik nebūtinai turi erdvės kažką pakeisti. Mano supratimu, jie renkasi stebėti: save, kitą, aplinką. Pats stebėjimo procesas leidžia atlipti nuo savo kūno ar situacijos, kurioje esi, ir išvysti viską per atstumą. Tačiau visi šie kūnai rodosi įstrigę tranzitinėje būklėje: aš jau matau, ką darau, bet dar negaliu to nedaryti. Ir aš jau matau, ką daro kitas, bet dar tik mokausi greta kito išlikti savimi. Gal tik neįprasta, kad šiuose kūnuose taip nedaug emocijų: psichologija čia nuvalyta, išimta. Kaip kava be kofeino. Šie kūnai apie mechaniką išmano daugiau. Nes taip sutvarkyta sociumo.
Pirmos dvi ciklo dalys - MATCH ir MATCH 2 - pasirodė šiek tiek aštresnės turinio požiūriu: jose svarbi ne tik konkurencinė šokėjų kaip asmenybių kova, bet ir kūniškų ribų kirtimas, įžūli paieška, ką galima padaryti dėl laimėjimo prieš kitą. Jeigu viena šokėja tiesiai į kamerą eksponuoja savo genitalijas, ar kita gali komunikuoti sėdmenimis? Arba kaip išlankstyti ausį, kad ji primintų lytines lūpas, ir ką su tuo lankstiniu daryti, kad vaizdas nugalėtų kovoje su kitos kameros filmuojamu pirštu, slankiojančiu pirmyn atgal į burną? Galų gale, kokią įtaką konkurencijos fenomenui daro buvimas kuria nors visuomenės apibrėžta lytimi ir kokios kūnų formos, būklės, išraiškos jai priskirtos be jos pasirinkimo?
MATCH 3 - švelnesnis, taikesnis darbas. Šokėjų trijulės santykiai čia - savaip pagarbūs, suvaldyti. Čia kuri nors vis žiūri, ką daro kita, kaip daro kita, ir vis tyrinėja: O kaip darau aš? O jei ir aš daryčiau taip, kaip ji? Nors trečioje triptiko dalyje vis dar tyrinėjamas lyginimasis - žmogiškas, profesinis, moteriškas, žodinis - čia tai daroma atsisakius viena kitos vertinimo. MATCH 3 nebejusti tikėjimo, kad kuris nors iš kūniškų pavidalų apskritai gali būti kokiais nors parametrais geresnis (neatsitiktinai nekyla ranka nagrinėti atskirų šokėjų asmenybių). Čia tiesiog stebima, kokie tie pavidalai yra, kaip jie pasireiškia, ką jie šoka ir ką gali šokti-tarti-patirti kartu.
Kas čia apskritai daroma - klausimų nekyla: šie, tik iki pusės aprengti, saviironijos nestokojantys, kūnai (scenografijos ir kostiumų dailininkė Rūta Kyguolytė tobulai išryškino šią ironiją per baltą gipiūrą ir neišeiginių kelnaičių motyvą) puikiai žino, kokiais ginklais geba kovoti, ir visus juos traukia vieną po kito. Choreografiniu aspektu spektaklis tyrinėja veikiau kūnų fizinius gebėjimus, vienokį ar kitokį atrodymą darant judesį, o ne plėtoja savitikslę choreografinę koncepciją. Vis dėlto pati svarbiausia čia man atrodo ryšio - su savimi, su partnere ir su auditorija - ekspozicija. Ką konkreti judesio raiška ir amplitudė rodo apie šokėjos santykį su savimi? Kaip judesys gali padėti sumatchinti vienai su kita? Ir į kokią santykio erdvę patenkama, kai mėginama sinchronizuotis žodžiais? Juolab kai leidžiama auditorijai uždavinėti klausimus, o vėliau imamasi į juos sinchroniškai atsakinėti, iš lėto leidžiant garsą ir laukiant, kokiu žodžiu jis pavirs?
Trijulei pradėjus megzti ryšį su auditorija, pirmąkart prisiminiau, kad spektaklio anonsuose buvo minėtas dirbtinis intelektas (DI) - kaip jėga, su kuria šiandien konkuruoja žmogus. Vienas iš žmogaus pranašumų prieš DI - netikėtas, kūrybiškas, nelogiškas, nelauktas, nenuspėjamas mąstymas. Kitaip tariant, gebėjimas nusišnekėti, iš kurio taip dažnai kyla geriausios idėjos. Sujungus trijų sinchronu kalbančių galvų nenuspėjamumą, išeina trigubas pranašumas. Štai taip įžvalgiai MATCH 3 flirtuoja su DI. Tiesa, tokia mintis kilo tik dėl to, kad skaičiau anonsą. Kitaip DI apmąstymo spektaklyje turbūt būčiau nepajutusi.
Kita gelmė, kuri ėmė vertis tik dėl to, kad skaičiau anonsą ir labai stengiausi surasti, kur paslėptas DI, ištiko mąstant apie finalinę spektaklio liniją, kurioje vis pasikartoja žodis hifai. Tai - grybų pasaulio fenomenas, apibrėžiantis grybų bendravimą požeminėmis siūlinėmis struktūromis. Netikėtai trys viena kitą iš šalies stebėjusios šokėjos ima šlietis viena prie kitos, o drauge - ir prie scenoje augančių trijų grybukų. Sakytum, jungiasi į glaudžią fungus struktūrą. Sakytum, lyg pajutusios savyje hifą. Neuroninį ryšį. Kažką, kas susieja be žodžių, slankiojančių tarp mūsų ausų ir burnų. Kažką netgi ne kūniško, o tiesiog hifiško, niekaip neprieinamo DI. Kažką, kam neįmanoma sugalvoti raktinio žodžio. Taip MATCH 3 staiga suteka į naują gylį, o angliškasis match iš daiktavardžio, reiškiančio rungtynes, virsta veiksmažodžiu be equal. Nieko daugiau negaliu pasakyti - gražu visa tai.
P. S. „Kaskart bet kur pasaulyje / nukritus lėktuvui / Čilės dienraščiai praneša / ar tarp aukų / būta čiliečių. / Bet mano keturmetis sūnus / neklausia ar mirė čiliečių / jis klausia ar mirė vaikų / nes vaikai priklauso / vaikų šaliai /.../“ (Alejandras Zambra „Čilės poetas“). Man atrodo, yra ir Pitrinaitės šalis. Tai šalis kritiškai mąstantiems protams.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
