Dešimtajame teatro vaikams festivalyje „Kitoks“ trupės iš Nyderlandų „Captain Sugar & The Monkey Puppets“ spektaklis „Maskuotė“ skirtas 5-10 metų vaikams - pradinukams. Tikriausiai tai lėmė cirko žanras, kuris yra viena palankiausių formų patraukti jauniausią publiką. Techniški triukai, nuolatinis judėjimas, šiuolaikinė magija sugeba išlaikyti jaunesniųjų dėmesį kur kas sėkmingiau nei pati įtikinamiausia vaidyba - bent jau spektakliui tęsiantis ilgiau nei pusę valandos. Todėl „Maskuotėje“ istorija gali lengvai pasislėpti už ryškių spalvų, daugybės veiksmų, puikiai įvaldytų cirko technikų.
Vis dėlto greta to „Maskuotė“ - kaip ir dauguma šių metų „Kitokio“ darbų - remiasi į socialinį turinį ir analizuoja, kaip bendruomenes veikia individų įpročiai ir kas nutinka į juos įsikišus stipriai, nepažiniomis taisyklėmis besivadovaujančiai asmenybei. Stebint spektaklį susidaro įspūdis, kad patys kūrėjai neturi tikslios interpretacijos, nes kiekvienas istorijos vingis, pokytis gali reikšti labai daug ką ir galiausiai priklauso nuo asmeninės žiūrovo vertybių skalės.
Kai spektaklio pradžioje paeiliui daugiau ar mažiau netikėtai atsiranda keturi istorijos personažai, juos pirmiausia apibūdina pasirodymo scenoje būdas (miegojimas ant sofos, išsiridenimas iš kilimo ir pan.), o tuomet - kiekvienam būdingos spalvos. Šeimos mama vilki mėlynai, geria mėlyną arbatą, valgo tik mėlyną maistą ir priperka vaikams krūvą mėlynų drabužių. Šių jie, be abejo, negali vilkėti, nes vienas priima tik tai, kas žalia, kitas - geltona, o mergytė renkasi vien raudonos spalvos drabužius, gėrimus ir maistą. Kiekvieno ketvertuko nario įpročiai, tikslai ir interesai saviti, o pačios asmenybės nepaprastai ryškios (dėl spalvų, cirko gebėjimų ir kartais per daug utriruotos vaidybos). Tačiau į jų namus patekus nepažįstamajam, vilkinčiam baltus drabužius ir dėvinčiam juodą katiliuką, individualumas sutrikdomas, kiekvienam po truputį pasiūlant priimti kažką, prie ko nėra pratę.
Pradžioje istorija liudija žmonių išsilaisvinimą iš saugios aplinkos, komforto zonos. Bendruomenėje, kurioje kiekvienas žino savo vietą ir daro tik tai, kas jam atrodo saugu, pažįstama ir nenutolsta nuo įsisenėjusių įpročių, priversti žmogų mąstyti kitaip gali tik išorės veiksniai, kitaip sakant - naujos patirtys. Pavyzdžiui, svečio priversti valgyti kitos, nei jiems įprasta, spalvos maistą veikėjai pastebi, kad tokia patirtis neįprasta, baugi, tačiau nekenksminga. Taip savo įpročiuose „pelijusiems“ individams tenka susidurti su iššūkiais ir nutolti nuo įprastų normų arba tiesiog išsilaisvinti.
Tai skamba kaip teigiami pokyčiai, tačiau jaukią ir laisvą atmosferą trikdo svečio pomėgis erzinti, lengvai šaipytis, vadovauti. Žinoma, be tam tikro spaudimo ir lengvos prievartos žmonių, kurie to patys nesiekia, iš komforto zonos išvesti neįmanoma. Tačiau nors didžiąją spektaklio dalį sunku pasakyti, kam pokyčiai naudingesni - šeimos nariams ar svečiui, pabaigoje peršasi vienintelė išvada: ryškios asmenybės ką tik buvo nuasmenintos, suvienodintos, paverstos juodos ir baltos spalvos figūromis, vizualiai - nepažįstamo svečio kopijomis. Individualumas nebereikalingas, nes sukurta masė, kuri ne tik išlaisvino žmones iš įsisenėjusių įpročių, bet ir sukūrė jiems naujus. Tokius, kuriems diriguoja ir vadovauja baltasis užklydėlis.
„Maskuotėje“ interpretacijos susilieja, veiksmo kryptys ir prasmės atrodo nenuspėjamos ir ne visada paremtos nuoseklia logika. Kalbu ne apie siužetą ar naratyvą, bet apie sceninės dramaturgijos logiką, apibrėžiančią spektaklio visumą ir padedančią ją sukurti žiūrovo galvoje. Sukūrę spektaklį apie visuomenės įpročius ir papročius, patys kūrėjai, regis, neapsibrėžė jokios socialinės žinutės ar pozicijos, kurią teigtų ar kviestų kvestionuoti. Įdomu, kad tokie neaiškumai skatina vaizduotę ieškoti jungčių tarp skirtingų scenų, leisdami gimti nepaprastai įdomiems pasvarstymams bei išvadoms. Sutrikdo tik tai, kad konkretus finalas galiausiai nepasiūlo jokios tematinės išvados ar klausimo - tarsi nuo scenos nesklistų joks požiūris. Tarsi būtų neišnaudota puiki proga suteikti vaikams bei juos atlydėjusiems asmenims galimybę pasvarstyti ne tik apie momentinius įspūdžius, bet ir apie galios santykius ar tai, ką reiškia būti stipriu individu.
Galbūt todėl galiausiai lieka neaišku, kas šiame spektaklyje yra maskuotė. Pasislėpimas po viena spalva ar asmenybės užgožimas susijungus į bespalvę masę? Neįsivaizduoju, ar kūrėjai turi atsakymą, bet greičiausiai sutiktų su abiem versijomis, nes spektaklyje viskas, išskyrus žaviai naudojamas aukšto lygio cirko technikas, yra žiūrovų interesų ir vaizduotės klausimas.
