 |
| Grotomis nuo žiūrovų ir pašalinių kojų atitvertas paplūdimys |
Valstybiniame jaunimo teatre parodyta spektaklio „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ pagal žinomo lenkų avangardisto, dramaturgo Witoldo Gombrowicziaus pjesę (vertė Irena Aleksaitė) premjera. Prieštaringa asmenybe vadinamo Witoldo Gomborwicziaus kūrinį režisavo Jonas Vaitkus.
Vietoj karališkojo parko su medžiais bei suoliukais ir tarp jų vaikštinėjančia „šventiškai pasipuošusia publika“ Jonas Vaitkus „Ivoną, Burgundo kunigaikštytę“ nukelia į grotomis nuo žiūrovų ir pašalinių kojų atitvertą paplūdimį, kur veikėjai, nuobodžiauja nuo gyvenimo, kur „viskas įskaičiuota“. Čia taip nuobodžiaujama ir su dirbtine egzaltacija bei tikru žiovuliu pranešama „nuostabus saulėlydis“, kad net kenčiama. Didžiausia gyvenimo kaip atostogų svajonė – kad kas nors atsitiktų. Kaip mesijas šiai žmonių klasei į jų teritoriją įžengia Ivona. Tiesiog kitokia – pagal luomą, gyvenimo būdą, elgseną ir požiūrį į gyvenimą. Sprendžiant iš keleto per visą spektaklį pasakytų frazių – mandagi (palinki sučiaudėjusiam „Į sveikatą“), aiškių sveikų pažiūrų (jai savaime suprantama tikėti į Jėzų Kristų, mirusį dėl jos ant kryžiaus), naivi, nemokanti žaisti aukštuomenės žaidimų. Todėl juo labiau traukianti nuobodžiaujančios publikos akis ir jusles.
Maždaug taip tikriausiai turėjo jaustis pirmieji aborigenai ar apsigimėliai, XVII a. atvežti iš kolonizuotų žemių į Londoną, išstatyti narvuose mugėse ir jų „šeimininkams“ padėję pelnyti kapitalą, o įvairiems mokslo institutams tapę eksponatais, „papuošusiais“ jų kunstkameras. Vėliau visas šis verslas XIX a. Niujorko Koni salos atrakcionuose pelnė freak show vardą: retų gamtos pabaisų, apsigimimų reginys.
Maždaug taip galėjo jaustis ir pats Witoldas Gombrowiczius: net keista, kad ši ankstyvojo absurdo pjesė (1938 m.), stilistiškai primenanti Alfredo Jarry „Karalių Ūbą“, turi biografinių detalių. Matyt, ir jam tokia skirtingų sluoksnių susidūrimo situacija kėlė nerimą, kad net gerokai vėliau, 1953-ųjų dienoraštyje jis kalba apie vieną gimtadienio pokylį sode ir jaučia kompleksą, kad jis nėra grafas ar kitoks aukštojo luomo atstovas. Galiausiai jis neatsispiria priešintis savo išdidumu titulams ir paklūsta jų žaidimui, bet po to apgailestaudamas reziumuoja – „Nelengva tau bus kaip lygus su lygiu elgtis su tuo, prieš kurį kiti lenkia galvas“ (Dienoraštis 1953–1956, I, vertė Irena Aleksaitė).
Galima (ne)įžvelgti
Štai tie Jono Vaitkaus nuobodžiaujantys grafai, tas ištisas „genealoginių medžių miškas“, kaip sakė dramaturgas, naująją auką bando savo intrigomis, kurios iš esmės yra tik jų tarpusavio intrigos, o atklydusi Ivona – tik priežastis suaktyvinti žaidimą, badmintono kamuoliukas, vienų pasuojamas kitiems. Ir nors galima čia įžvelgti asociacijų su mūsų aukštuomene, apsitvėrusia tvoromis paplūdimius ir nesusitinkančia su „kita Lietuva“ (o per radiją komentatoriai kalba apie lietuvių tautos menkumą, ir tai yra tinkama analogija Gombrowicziaus nuostatai apie nepagydomą lenkų provincializmą), vis dėlto neperžengdamas pjesės ribų režisierius kuria abstrakčią situaciją su abstrakčiu visuomenės modeliu be jokių detalių, o dėl gombrovičiškos kalbos sukuriamo atstumo Lietuvos satyra niekaip to nepavadinsi. Tai labiau primena Vaitkaus „Karalių Ūbą“: dvariškiai Sandros Straukaitės „nurengti“ iki kostiumų su intymiais akcentais ir pankiškomis šukuosenomis vietoj karūnų (pagal kostiumų sceninį šiuolaikiškumą 1977 m. „Ūbui“ tai būtų labiau tikę), Gintaro Makarevičiaus scenovaizdis taip pat rodo veiksmo vietą – niekur, t. y. galbūt Lietuvoje.
Pigu
 |
| Karalius Ignotas (Rolandas Kazlas), Karalienė Malgožata (Severija Janušauskaitė) ir Šambelionas (Tomas Kizelis). Mariaus Macevičiaus nuotrauka |
Scenos abstrakcijos ir „neįžeminti“ šaržuoti personažai, turintys vien titulus – Karalius, Karalienė, damos – vis dėlto ne tik nenumarina Gombrowicziaus paradoksų, kalbos vingrybių pilnos kalbos, o pasiekia jos gyvą, sąmojingą skambesį. Gaila, kad mažiau akcentuojama esminė kalbos, kaip valios akto ir atsakingumo už tai, pusė – ištartas žodis tolygus įvykusiam veiksmui (juk ir Ivonos paspringdinimas karoso ašakomis yra „kalbinė žmogžudystė“). Pirmąjį veiksmą į priekį labiausiai varo situacija – Princas Filipas, trokšdamas, kad bent „kas nors atsitiktų“, iš gryno nuobodulio užsigeidžia vesti Ivoną. Tačiau intrigą nuolatos reikia gyvinti, ypač, kai sunkiai klampojama po butaforinio smėlio karalystę. Šiame teatre drąsiai debiutuojanti Severina Janušauskaitė Karalienę Malgožatą kuria pozomis, egzaltuotais judesiais, intonacijomis. Rolandas Kazlas tiesiog maudosi karaliaus Ignoto prasčiokiško, marazmo apimto idiotizmo liūne, Aušra Pukelytė Izą kuria komiškais undiniškos damos judesiukais, saikingai ir efektingai trumpam vis išlenda Valento (Arūnas Storpirštis) šukuosena ir pilvas. Apstu prigalvotų kvailoko humoro situacijų, bet tai absurdu kvaištančiai visuomenei pritinka. Tačiau kiek galima juo kvaišti publikai, žvelgiančiai į šitą žvėryną (dar viena „gyvenimo už grotų“ metafora)?
Kai antroje spektaklio dalyje, vedančioje iki absurdo žiauriosios pusės, Vaitkus nekeičia manieros ir palieka viską aktorių savivalei, ginklų nebelieka. Malgožatos intonacijų ir balso moduliacijų paletė kalbantis su dienoraščiu dar „išveža“ sceną, tačiau Kazlo Karaliaus nutrūkimas nuo grandinės su pigiais publikos juokinimais kelia abejonių, ar tai apgalvota „kvailų juokų“ koncepcija, ar tiesiog režisierius ir aktorius prasilenkia su kentėtinu skoniu. Bet taip mes gauname paradoksalų „popsinį“ Gombrowiczių.
Nė iš vietos
Režisierius ištikimas savo visuomenės šaržavimo linijai (tačiau gali sakyti – ir užstrigęs joje). Videosaulėlydį pakeičia varna, pasikapstanti po pajūrio smėlį (Gombrowicziaus minimas šiukšlynas, kuriame visi kapstinėjamės). Ir norom nenorom atsikartoja programėlėje išsakyta dramaturgo mintis „Per ilgai buvote itin tiesmukiški – itin naivūs – savo kovoje su likimu. (...) Išmetėte į šiukšlyną visa tai, kas jumyse buvo teatras ir aktorystė...“ Paradoksas, bet spektaklis, abstrakčiai komentuojantis visuomenę, sustoja tada, kada jis ir prasideda – į sceną įžengus Ivonai. Nes ji čia yra atskaitos taškas.
Ivona čia yra jokia. Pakviesdamas vaidmeniui neaktorę Ingridą Daunoravičiūtę Vaitkus brėžia ribą tarp vaidybos ir natūralumo (kaip anksčiau Nekrošiaus „Hamletas“ atribojo vaidinančius aktorius/personažus nuo scenos flirtų meno neragavusiojo). Bet ši Ivona yra jokia – jai kardinaliai uždrausta reaguoti į situacijas, į kalbas, ji yra stulpas, tuščia vieta, abstrakcija. Taip dvariškiai žvelgia į už grotų įkalintą aborigeną, taip žiūrovai pro grotas – į savąją freak visuomenę, kuri evoliucionuoja. Ir kai vienur freak show elementus sąmojingai pasiima roko muzikantų paradas (naujausieji pavyzdžiai – Marilyn Manson ir „Lordi“), Lietuvoje juos keičia savotiška ivonų greta: juos „frykiškus“ padaro visuomenė, aristokratiškai besišaipiusi iš lokalaus estrados princo Cicino, šiandien tapusio popkaraliumi, dabar besišaipanti iš Minedo ir Antano ir skatinanti juos pastebėti, o britai savo realybės šou stebi analfabetę Jade Goody, tapusią nacionaline įžymybe.
Šiame spektaklyje, kaip būdinga Vaitkui, nėra vietos simpatijoms ir antipatijoms, kaip kad sočiai jos buvo chrestomatine tapusioje lenko Grzegorzo Jarzynos režisuotoje „Ivonoje...“: ten itin rafinuotoje, juvelyriškai kerinčių dekoracijų ir nuostabios vaidybos aplinkoje Ivona baugščiai reaguodavo į kiekvieną kreipimąsi. Ji buvo normali ir graži, tik iš kito, dvariškiams nepažinaus visuomenės flango. Vaitkaus abstrakcijos ima grimzti nuo sunkios ir senstelėjusios tiek dekoracijų, tiek ir aktorinės butaforijos, nes mažiausiam jausmui ir užuojautai čia ne vieta. Panoptikumas tęsiasi, nes „kitam“ suvokti panaudoti tik fiziniai Ivonos duomenys, ir pats režisierius su aktoriais-personažais tampa savo paties susikurto realybės šou žiūrovais ar zoologijos sodo lankytojais. Kažin ar sąmoningai. Gerai, kad juos saugo grotos.
