Vyčio Jankausko šokio spektaklio „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“ premjera
Nuolat kartojame, kad šiais laikais visi gyvename burbuluose, daugiausia socialiniuose burbuluose, kuriuose, apriboję savo domėjimosi ratą priimtinų žmonių skleidžiama informacija, jaučiamės jaukiai ir saugiai (na, taip, tikiu, kad daug kam norėtųsi išsiginti, tačiau tendencija - akivaizdi). Tačiau ilgainiui šis realybei neadekvatus (ne)-saugumas ima dusinti ir taip norisi „paimti pauzę“. Tokios gana tiesioginės asociacijos kyla stebint šokėją Viltę Švarplytę, judančią pabliūškusiame pripučiamame burbule. Taip prasideda naujausias choreografo Vyčio Jankausko šokio spektaklis „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“, kurio premjeros įvyko balandžio 17 d. ir gegužės 29 d. Menų spaustuvėje.
Šiam choreografui neįprastai minimalistinis spektaklis savo netipiška forma ir sunkiai apčiuopiamu turiniu skatina į jį pažvelgti platesniame Jankausko kūrybos kontekste. Praėjusiais metais Jankausko šokio teatras atšventė dvidešimtmetį, o naujausia premjera tarsi pradėjo naują etapą. Prieš gerą dešimtmetį šokio kritikė Vita Mozūraitė, apibendrindama tokius šio choreografo spektaklius kaip „Žinia“ (2007), „Budėjimai“ (2008), „Liepsnos virš šaltojo kalno“ (2010), įvardijo Jankauską kaip Lietuvos šokio „paskutinįjį romantiką“ (Vita Mozūraitė, „Amžių sandūros šiuolaikinio šokio asmenybės“, in: http://www.mmcentras.lt/amziu-sanduros-siuolaikinio-sokio-asmenybes/79033). Šie ir ankstesni Jankausko šokio spektakliai įtvirtino jo kūrybą kaip filosofišką, pasižyminčią subtilia, nuosaikia, plastiška estetika. Tačiau pastarąjį dešimtmetį choreografas pasuko socialinės kritikos keliu. Spektakliuose „Judantys taikiniai“ (2011), „Aritmijos“ (2013), „Akloji dėmė“ (2015), „Agonija“ (2017) jis ėmėsi nagrinėti individo ir visuomenės santykius, skaudžiai akcentuodamas destruktyviąją sociumo poveikio pusę ir pateikdamas gana pesimistines išvadas.
Panašu, kad naujajame spektaklyje „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“ choreografui pavyko sujungti šias dvi ryškias savo kūrybos kryptis. Čia atsisakyta didaktikos, tačiau spektaklio pagrindu pasirinktas kritiškas požiūris į šiuolaikinį pragmatizmą ir primestą, priverstinį kūrybiškumą. Tačiau kūrėją dominančios temos šokio spektaklyje gvildenamos pasirenkant itin abstrakčias, meditatyvias išraiškos formas.
„Ekspansija“ Jankausko kūryboje išsiskiria jau vien tuo, kad choreografas pirmą kartą sukūrė monospektaklį. Švarplytė pristatoma ne tik kaip šiuolaikinio šokio atlikėja, bet ir judesio tyrinėtoja. Stebint ją oro burbule nenuostabu, kad ji domisi judančio kūno pažinimu, žvelgdama į jį kaip į įkvėpimo šaltinį. Atlikėjos judesiai talpūs, sukaupti, čia tiriantys erdvę, čia kylantys iš vis prasiveržiančių vidinių impulsų.
Spektaklis kūrėjų pristatomas tarsi muzikinis kūrinys, išvardijant visus atlikėjus: performatyvus šokio spektaklis šokėjai, juostiniam magnetofonui ir pripučiamam burbului. Taigi burbulas, kuriame lėtais, smulkiais judesiais, vis neleisdama jam subliūkšti, juda Švarplytė, savo vaidmenį spektaklyje atlieka gan greitai, ir šokėjai nusprendus iš jo išsivaduoti, paliekamas kaip išnara.
Spektaklio autoriai teigia, kad šiuo kūriniu siekia kvestionuoti vadinamąją šiuolaikinę „veiksmo tikrovę“, kurioje žmogaus vertė bei gyvenimo prasmingumas matuojamas tik jo praktinės veiklos produktyvumu bei efektyvumu. Gal todėl nemažą spektaklio dalį sudaro paprastai scenos darbininkų atliekamas darbas: atlikėja lėtai, preciziškai, po vieną nuplėšia lipnios juostos gabalus, jungiančius ir laikančius scenos grindis dengiančio balto, šokio spektaklių atlikimui skirto linoleumo juostas. Tuomet šias juostas taip pat kruopščiai suvynioja. Paprastai tokie veiksmai atliekami tik spektakliui pasibaigus. Tačiau naujajame Jankausko kūrinyje jie yra ne tik spektaklio dalis, bet šokėjai pakartojant „darbo“ judesius be paties „darbo“ (kartojant judesius, bet neatliekant paties veiksmo), tampa ir choreografijos dalimi.
Dar vienas šio spektaklio „atlikėjas“ - jau antikvarine vertybe tapęs juostinis magnetofonas. Iš jo spektaklio pradžioje sklinda Goner elektroniniai garsai, o spektakliui baigiantis - Arvo Pärto „My Heart's in the Highlands“. Pagal škotų nacionalinio poeto Roberto Burnso eiles, aprašančias Škotijos grožį, sukurta daina skamba sakraliai ar net gedulingai. Šokėja atsuka juostą, suranda dainos vietą ir leidžia nuskambėti jos pradžiai, o vėliau, prijungusi ausines, garsus pasilieka tik sau. Nuo šokio dangos išvalytoje erdvėje ji lieka su muzika, atlikdama savotišką jos (nesi)klausymo ritualą. Juostai pasibaigus, Švarplytė vėl taip pat preciziškai sutvarko ir garso įrangą: įdeda juostą į dėžutę, suvynioja ausines, patraukia magnetofoną į šoną, taip iš veiksmo erdvės eliminuodama dar vieną elementą, kartu lyg atidėdama praeitį, suarchyvuodama ką tik atgaivintą patirtį.
Be jau aptartų oro burbulo ir „darbo“ scenų, spektaklio judesinį piešinį sudaro šokėjos judėjimas erdvėje, maksimaliai minimalistinės choreografijos diapazone. Choreografinės kompozicijos ir subtilūs perėjimai sukuria įspūdį, lyg choreografo čia nė nebūta. Mikroimpulsai nuvilnija per atlikėjos kūną, jie išsiskleidžia arba yra nuslopinami, ir tai vėl kartojasi. Pakartojimai skirti kiekvienai iš trijų pusių scenos aikštelę apsupusios publikos daliai. Regis, pagrindiniu emocijų ir / ar komunikacijos kanalu čia tampa atlikėjos rankos, kurias ji vis stengiasi pažaboti, jas nustumdama ar prisėsdama. Tarsi nuolat stengtųsi susivaldyti, neišsakyti, neišsiduoti, disciplinuotis. Atviras rankų judesys virsta impulsyviu kūno subyrėjimu, o kompozicija, regis, formuojama pagal natūralų Švarplytės kūno judėjimą. Akivaizdu, kad minimalistinis choreografinis tekstas yra apgalvotas, pasvertas ir preciziškai apskaičiuotas. Tačiau peršasi mintis, kad jis pernelyg išvalytas, tad tarp šiandieną žyminčio oro burbulo ir juostinio magnetofono ženkliškumo judesinei spektaklio plotmei pritrūksta artikuliacijos, aiškesnės ir artimesnės komunikacijai su publika.
Spektaklis baigiasi ten, kur jo vidinis veiksmas iš tiesų prasideda. Erdvė demontuota ir išvalyta, joje nebelikę išorinių šokio spektaklio atributų. Suklupusios šokėjos rankomis, plaštakomis ir pirštų galiukais vilnija trumpi impulsai, kol galiausiai kūnas nurimsta (ar būtent šiame momente visata įeina į jį?). Spektaklis baigiasi pasiekta pauze, atsikvėpimu, kuriuo įprastai prasideda muzikos ar bet kurie kiti kūriniai. Pauze, kurios neretai taip trūksta šiuolaikinėje burbulų pripildytoje tikrovėje.
