Prieš kurį laiką socialiniuose tinkluose palyginti Walto Disney'aus ir Hayao Miyazakio animaciniams filmams būdingi moters įvaizdžiai. Anot komentatorių, amerikietis siūlė publikai pasyvias, viską sutvarkysiančio princo laukiančias nuskriaustas princeses, o japono filmuose moterys, merginos ir mergaitės aktyviai kovojo už save.
Palyginimas įdomus, tačiau taikytinas kalbant tik apie ankstyviausius W. Disney'aus filmus („Snieguolė“, „Miegančioji gražuolė“). Dešimtajame dešimtmetyje pasirodžiusiose animacinėse pasakose jau matėme išskirtinai drąsias princeses, kurios turėjo ko pamokyti vyrus (Mulan, Pokahonta - dažniau neeuropietiškos kultūros atstovės). O tos, kurių kelionės baigėsi prabangiomis vedybomis su gražuoliais vyrais, taip pat buvo ne iš kelmo spirtos. Daugumos jų istorijos rėmėsi į merginų norą turėti ką nors daugiau nei siūlė aplinka (prisiminkime Arielės („Mažoji undinėlė“), Gražuolės („Gražuolė ir pabaisa“), Žasminos („Aladinas“) pavyzdžius).
Kintantis merginų vaizdavimas kino kompanijos „Disney“ animaciniuose filmuose - vienas įrodymų, kad „princesė“ - tai veikiau socialines normas atspindintis konceptas nei pareigos ar kilmė. Juk dauguma išgirdę šį žodį pirmiausia pagalvojame apie gražias, geros širdies pasakų herojes, o ne Liuksemburgo sosto paveldėtoją, kurią galima sutikti sostinės baruose.
„Disney“ filmų kūrėjai seka tendencijas ir bando suprasti, kaip šiandien priimtina vaizduoti moterų personažus. Todėl po 2010-ųjų sukurtos animacijos herojės jau pačios atlieka žygdarbius ir nėra įpareigotos juos vainikuoti vedybomis. Tokios yra Merida („Karališka drąsa“), Elsa („Ledo šalis“), Vajana. Štai ši, paskatinta senelės ir legendų, pasipriešino salos karalystėje nusistovėjusiai tvarkai ir atsiliepdama į širdžiai malonų vandenyno šauksmą, viena išvyko grąžinti tautos skolų dievams. Nors ši princesė spindėjo meile pasauliui, jai netrūko ir kiek demonstratyvaus pasitikėjimo savimi, t. y. tikėjimo, kad yra geresnė ir vertesnė už kitus. Ir todėl turi teisę daryti tai, ko sau neleido tvirti, subrendę, dideles komandas turintys vyrai.
2016-aisiais kine pasirodžiusią Vajanos istoriją pamačiau visai neseniai. Taip sutapo, kad praėjus savaitei atsidūriau dar vienoje princesių istorijoje - Birutės Mar režisuotame spektaklyje „Princesių sala“. Ir nustebau supratusi, kad čia, priešingai nei animacinėse pasakose, pasyvus grožis giriamas labiau nei atviras pasitikėjimas savimi.
Kadaise spektaklius rodžiusi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 2018-aisiais B. Mar įkūrė „Solo teatrą“, kuriam tikslesnio pavadinimo nesugalvosi. Tai - tikras vieno žmogaus teatras, daug metų užtikrinantis panašaus stiliaus bei vertybių spektaklius. „Princesių sala“ sudomina tuo, kad tai - vienas iš vos keleto B. Mar spektaklių, kuriuos atlieka ne vien ji. Prie režisierės scenoje prisijungė Taura Kvietinskaitė bei Alvydė Pikturnaitė, kad trise suvaidintų penkias princeses - grakščiąją Ameliją, tinginę Mają, jautriąją Smiltelę, pasipūtėlę Faustiną ir tykiąją Juki. Spektaklis pastatytas pagal to paties pavadinimo B. Mar knygą. Joje pasakojama apie salą, kurioje iš viso pasaulio susirinkusios kilmingosios vienos iš kitų mokosi, ką reiškia būti tikromis princesėmis. Jei kam nors tai primena vasaros moteriškumo mokyklą mažoms mergaitėms - jūs ne vieni.
„Princesių saloje“ randame svarbiausius Birutės Mar spektaklių atributus. Aktorės kuria nepaprastai šiltą spektaklį, jautriai, subtiliai ir švelniai kalbėdamos apie šviesą bei skleisdamos ją žiūrovams. Akivaizdu, kūrinys pozicionuoja meilę kaip svarbiausią vertybę ir vengia bet kokių konfliktų. Jų yra, tačiau tik tiek, kiek būtina veiksmui ir intrigai. Nė vienas neišsiplečia taip, kad sudirgintų ar keltų nemalonias emocijas - gėris ir grožis nuolat užglaisto bet kokį nelaimės pojūtį. Penkios visiškai skirtingos princesės puikiai sugyvena, nė viena nepyksta dėl kritikos, visos saugiai išsako savo poreikius ir mielai mokosi vienos iš kitų. Tokia pasaka vaikams rodo gražų ir brandų bendravimo pavyzdį.
Viskas „Princesių saloje“ taip šilta ir nepiktybiška, kad nepaprastai apsunkina kalbėjimą apie abejonių kėlusius vertybinius aspektus. Šioje mokykloje žiūrovų vietose sėdinčios princesės išmoksta, kad jų pareiga - spindėti, o kad tai įvyktų, reikia pažinti save. Paradoksalu, jog vaizduojamos būti savimi nebijančios princesės vis dėlto atitinka kultūrinius stereotipus: indė, žinoma, mėgsta šokti arba nieko neveikti, japonė - tyki ir išmano tradicinę kultūrą, o prancūzė pasipūtusi. Ir nors laisvi žmonės nebūtinai priešinasi stereotipams, spektaklio dramaturgijoje mergaičių laisvė būti savimi Indijos ar Japonijos kilmingųjų kontekste nuskamba kaip nesusipratimas. O jį užtvirtina minėtos Prancūzijos princesės Faustinos įvaizdis - ji turi daugiausia pasitikėjimo savimi ir yra labiausiai kritikuojama.
Princesių saloje merginos mokomos, kad svarbiausia - meilė. Tekste pabrėžiama, kad nereikia apsiriboti romantine vyro ir moters meile. Vis dėlto priėjus prie konkrečių pavyzdžių, dominuoja būtent tokia. Dar sužinome, kad princesės turi būti grakščios. Grakštumą galima suprasti įvairiai, tačiau spektaklyje vaikams, t. y. interpretuoti tekstą dar nesimokiusiai auditorijai, svarbu, ką parodai. „Princesių saloje“ grakštumas iliustruojamas tradicinių menų ekspresija, žaviu plevenimu po scenos erdvę bei vizualiai pabrėžiant lieknus kūnus. Pasirodo, princesei, kuriai svarbiausia būti savimi, vis dėlto privalu atitikti bendras normas. O jei norėtum būti tokia grakšti, kaip princesė Smiltelė (Alvydė Pikturnaitė), rytais, kol kitos valgo pyragą, tau teks gerti rožių vandenį.
Tiesa, Smiltelė pristatoma kaip baikščiausia princesė. Ji bijo nulipti ant žemės ir pavirsti smėlio smiltele, o ja perbėgusį vorą išgyvena kaip baisiausią košmarą. Kitos princesės priima ją tokią, kokia yra, tačiau bando padėti - siūlo jai raudonus batelius, kurie suteikia stiprybės eiti į priekį. Ir čia labai sunku susilaikyti nuo ironijos. Iš tiesų - nuo mažų dienų parodykime mergaitėms, kad nėra to blogo, ko nesutvarkytų nauja batų pora.
Šiandien žinome, kad kurdami vaikams turėtume atsižvelgti ne tik į meninę kokybę, bet ir į taikomojo teatro funkcijas. Tai reiškia - gerai suprasti, kaip kūrinys gali veikti nepilnamečių raidą. Negaliu griežtai teigti, tačiau atsižvelgiant į „Princesių salos“ turinį ir į tai, kad aprašyme nėra žiūrovų amžiaus rekomendacijos, nepanašu, kad kūrybiniame procese būtų tvirtai remtasi vaikų psichologijos žiniomis. Tai nėra prievolė - veikiau pageidaujama perspektyva. Šiandien Lietuvoje labai nedidelė mažiesiems kuriančių menininkų dalis išmano vaikų psichologiją.
Manau, kad „Princesių sala“ - tėvų kompromiso reikalaujantis spektaklis. Būtų neteisinga atimti iš jų džiaugsmą ir šilumą, kuriuos siūlo spektaklio autorės. Tad geriausia, ką galima padaryti - jam pasibaigus pasikalbėti su vaikais apie tai, ką jie matė ir ką suprato. Ne paklausti, ar patiko spektaklis ir ar gražios buvo princesės, bet pasiteirauti, ką mažieji mano apie dėl batų išdrąsėjusią Smiltelę ar savimi pasitikinčią Faustiną. Tai mažiesiems padėtų suprasti, kad įmanoma tuo pat metu mylėti pasaulį ir ne visai pagal jo taisykles daryti tai, ką liepia širdis.
