Berniukas vardu Varna – pagrindinio Haruki Murakami romano „Kafka pakrantėje“ veikėjo, penkiolikmečio Kafkos Tamuros, vidinis balsas – sako: „Turi įveikti savo baimę ir pyktį <...>. Tegu ryški šviesa ištirpdo tavo širdies šaltį. Štai ką reiškia būti ištvermingam“ (p. 403). Apie tai kalba ir šiuo metu Niujorke bei Europoje dirbančio rusų režisieriaus Dmitrijaus Krymovo spektaklis „Requiem“, jo premjera gegužės 11, 12 ir 15 dienomis įvyko Klaipėdos dramos teatre. Čia prieš metus režisierius pastatė spektaklį „Fragmentas“, pasižymintį išraiškinga vizualine kalba, jautrumu grožiui, dailininko žvilgsniu bei Vakarų meno ir kultūros istorijos išmanymu. Panašiu principu kaip ir pirmasis Lietuvoje Krymovo sukurtas antras spektaklis sukomponuotas iš penkių tarpusavyje tiesiogiai nesusijusių, bet tematiškai į vienį susijungiančių scenų. Tačiau lyginant matyti, kad „Requiem“ keliami mažesni estetiniai reikalavimai nei „Fragmentui“.
Atsispirdamas nuo nedidelio Murakami romano „Kafka pakrantėje“ (2005, į lietuvių kalbą vertė Ieva Stasiūnaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2009) motyvo ir Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ištraukų Krymovas kuria scenos vaizdinių pasakojimą apie karą. Susitelkiama į tai, kaip jis paliečia vaikus, tiksliau, kaip sutrukdo jiems gimti ir gyventi. Vaikystės tyrumui priešpriešinamas žmonijos žiaurumas išryškėja Ofelijos ir Hamleto scenoje. Aktorė Digna Kulionytė savo veikėją apdovanoja šviesiu veržlumu: meile ir optimizmu trykštanti Ofelija įtikinėja Hamletą susilaukti vaikų. Įkalinta žmogaus ūgio akvariume, kuriame palaipsniui kyla vanduo, Ofelija mylimajam svaido jo įteiktas dovanas – pliušinius žaislus. Apmaudo apimtas Jono Baranausko Hamletas nesupranta, kaip į šį supuvusį pasaulį galima leisti vaikus. Tikėjimo žmogumi ir nusivylimo juo konfliktas baigiasi mirtimi. Vanduo po truputį apsemia Ofeliją: rausva gėlėta jos suknelė švelniai plūduriuoja vandenyje. Galiausiai taip ir neišgelbėta ji nugrimzta į dugną, aktorei parodant neeilinius nardymo įgūdžius.
„Fragmente“ aktoriai yra vizualių paveikslų, kuriems svarbiausia scenografija ir jos efektai, dalis. Spektaklyje „Requiem“ vaidybos reikšmė didesnė, bet ir čia aktoriai neturi laiko vaidmenims išplėtoti, tad veikiau atlieka funkcijas. Kiekvienas iš penkių kūrinio epizodų kulminaciją pasiekia itin greitai, dažnai jau pradedamas aukšta emocija, todėl nėra laiko įžangai, kuri leistų įsijausti ir aktoriams, ir žiūrovams. Vos spėjus įsitraukti, parteryje uždegamos šviesos, sustabdančios intymų publikos ir scenos pasaulio ryšį. Atvirai darbininkų pertvarkoma erdvė ir apšviestas parteris skatina žiūrovo budrumą, atriboja nuo teatro kuriamos iliuzijos. Kai vėl siekiama į ją panardinti, tikimasi, kad žiūrovas akimirksniu įsijaus ir patirs kulminaciją. Epizodai tarsi suspaustos spyruoklės kartais iššauna per anksti ir nesukelia laukto poveikio, o jų intensyvumas veikiau primena manipuliaciją emocijomis. Režisieriaus sukurtas mechanizmas, kuriuo žiūrovas įtraukiamas į veiksmą ir iš jo išplėšiamas, bei jo ritmas tinka ne kiekvienam, o galiausiai gali apskritai sutrikdyti emocinį ryšį su spektakliu. Be to, nors aktorių reikšmė „Fragmente“ ir buvo mažesnė, vizualios scenos išreiškė būtent personažų vidines jausenas, o „Requiem“ to nėra.
Iš Murakami romane aprašytos iš namų pabėgusio ir bibliotekoje prieglobstį radusio penkiolikmečio Kafkos Tamuros brandos istorijos Krymovas pasiskolina nedidelį mįslingą fragmentą apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykį Japonijoje, tiriamą amerikiečių karinių pajėgų. Tuščios scenos priekyje tikroviškai atkurtas Tardytojo kabineto fragmentas su „pro langą“ matomu apsnigtu kalnu ir žydinčios sakuros šaka žadina smalsumą, kaip ir žiūrovams tebesirenkant į salę scenoje jau veikiantis Dariaus Meškausko kariškis smėlio spalvos uniforma (scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik). Pirmame epizode jis apklausia prie Ryžių dubenėlio kalvos paslaptingomis aplinkybėmis nualpusios vaikų klasės mokytoją. Pilku kimono vilkinti aktorė Samanta Pinaitytė kuria nežemišką veikėją. Ji kalba itin aukštu balsu, greitakalbe beria žodžius, yra emociškai susijaudinusi. Žodinė apklausa perauga į Tardytojo ir Mokytojos šokį, nuo stalo chaotiškai virstant daiktams. Tarp jų išryškėja pliušiniai žaislai – populiarūs amerikietiškų praėjusio amžiaus animacinių filmų herojai, Mokytoja juos pasitelkdama iliustruoja savo įvykių versiją.
Žaislai – spektaklio leitmotyvas, pabrėžiantis vaikų nebūtį. Vaikų – negimusių (nei Ofelija, nei Mokytoja, per karą praradusį vyrą, jų neturi) ar netekusių vaikystės, kuriems ir skiriamas šis „Requiem“, arba gedulinės Mišios. Duoklę vaikystės idilei režisierius atiduoda Sapno epizode, iš Murakami romano perimdamas ne tik konkrečią ištrauką, bet ir ribos tarp tikrovės ir sapno bei realių, simbolinių ir vaizduotėje atliekamų veiksmų susiliejimą. Komiškumo siekiantis Sapno epizodas prasideda aktoriaus Artūro Lepiochino tiesioginiu kreipimusi į publiką: jis skaito neva netikėtą režisieriaus laišką su prašymu įterpti dar vieną fragmentą, kuriam čia pat ruošiamos ir pristatomos dekoracijos. Ant kalvos užkeliama lėlė-berniukas stebi iš plastiko plėvės sukurtame ežere plaukiojančių močiučių (Sigutė Gaudušytė, Toma Gailiūtė) šokį. Švelnumo ir meilės apgaubtos vaikystės prisiminimas ruošia tikrovės smūgiui.
Sapniškas Krymovo spektaklis atsispiria nuo brutalios realybės, kurią režisierius negailestingai parodo kaip Rusijos agresijos Ukrainoje atvaizdą. Lepiochino Seržantas nepagražinta rusiškos kariuomenės leksika, sudaryta iš keiksmažodžių ir pažeminimų, „instruktuoja“ naujoką parašiutininką (Karolis Maiskis). Smurtą keičia vos švelnesnis skambutis žmonai – kariškis vardija karo „laimikius“: vaikams jis parveš pagrobtus brangius žaislus, skalbimo mašiną ir t. t.
„Mūsų atsakomybė prasideda nuo gebėjimo įsivaizduoti“ (p. 138), – rašoma Murakami romane. Spektaklyje kaltės temą perteikia košmariškas fragmentas, kai šekspyrišku Duobkasiu virtęs Meškauskas, traukdamas iš stalčiaus vis daugiau kaukolių, klausia Baranausko Hamleto, ar šis prisimena, kieno jos, kol galiausiai į glėbį jam sviedžia žmogaus ūgio Ofelijos lėlę paskenduolę.
Palyginti su „Fragmentu“, spektaklio „Requiem“ scenos vaizdiniams pritrūksta estetinės įtaigos ir subtilumo, todėl iki galo nesuveikia ir stipriausia turėjusi būti scena, kurioje atgyja žaislai. Žaislų kostiumais vilkintys aktoriai sūpuoja prie Ryžių dubenėlio kalvos susmukusius lėles-vaikus, šoka su jais pagal ištrauką iš švelnios ir nerimastingos Wolfgango Amadeus Mozarto Fantazijos Nr. 3 d-moll (garso režisierius Edvinas Vasiljevas; choreografė Anna Abalikhina). Mišką vaizduojančio fotoatspaudo fone ant plastikinės žolės trypčiojantys, tarsi tiesiai iš banalaus vaikų pobūvio atkeliavę populiariosios kultūros personažai stokoja estetinio subtilumo ir transcendencijos galios. O finalinis vaiko mostas atrodo pernelyg sentimentalus.
Pasak Krymovo, „Requiem“ karoliukų vėriniu, kaip jis pats įvardija savo režisūros ir spektaklių struktūros metodą, siekiama į harmoningą visumą surinkti sudužusį pasaulį ir paguosti žiūrovą. Tai viena iš vertingų meno funkcijų, tačiau „Requiem“ atveju sielai nuraminti pritrūksta subtilaus grožio ir teatro paslapties dvelksmo, kuris galėtų sujaudinti labiau nei tikroviškai atkurtas griaustinis, žaibo blyksnis ar kiti sudėtingi scenos efektai. Kaip ir dauguma jų, nukreipti į instinktus, sudrebinantys paviršių, bet neprasiskverbiantys giliau.
Vis dėlto abiem spektakliais – ir „Fragmentu“, ir „Requiem“ – režisierius kviečia neprarasti tikėjimo tuo, kas žmoguje geriausia.
Kelionę į Klaipėdą iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija
