Smagu, kad jauni menininkai ieško galimybių kurti ir bendradarbiauti. Tik kuo toliau, tuo pikčiau darosi mąstant apie valstybinius teatrus, kurie jauniesiems kūrėjams nesudaro galimybių dirbti po savo stogu.
Aktorius prisileidžia personažą, o tuo pačiu ir žiūrovą, jaudinančiai arti savo dvasios šerdies, riba tarp kuriančiojo ir kūrinio nuplaukia Dublino kanalais.
Didžiausias trukdis nuoširdžiam, gerokai atgyvenusiam kičui ir todėl vientisai spektaklio stilistikai buvo tos nelemtos Szymborskos eilės. Skambantys tekstai tiesiog siaubingai gadino dailų spektaklio vaizdą.
Per tris mėnesius „Žuvėdra” buvo pristatyta keturiuose festivaliuose. OK teatras pateikia ištraukas iš užsienio teatro kritikų atsiliepimų.
Atpažįstamumo scenografijai Marta Vosyliūtė suteikė cituodama, ironizuodama kitų režisierių ir scenografų darbus – Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“, Rimo Tumino ir Artūro Areimos „Vyšnių sodą“, Oskaro Koršunovo darbus.
Išmokę dirbti kartu, Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai neišmoko savarankiškai kurti. Išmokę mušti, trypti ritmus, neišmoko įžūliai priešintis mokytojui.
Pažvelkime formaliai: valstybinių teatrų siūlomos premjeros Vilniaus publikai pristatytos beveik vienu metu, abiejose pasirodo daug moterų, spektakliai atstovauja pramoginiams žanrams.
Gildas Aleksa ir teatro grupė „Teatronas“ agresyvioje komedijoje „Kas prieš karą pasiduokit“ pateikė aibes klausimų, kuriuos bando nagrinėti sociologiją studijuojantis Erikas Vasiljevas.
Šiame ankštame spektaklyje praktiškai viskas tampa simboliais. Deja, visi simboliai, taikomi į tuos pačius savianalizės vartus, neteko savo autonominės galios ir liko daugiau ar mažiau tušti.
