Nepaisant to, kad spektaklis įtraukia visas „Karaliaus Lyro“ linijas, o režisierius beveik nekupiūruoja teksto, dėmesį prikausto psichologinė Lyro transformacija. Vytautas Anužis nuo pirmų spektaklio akimirkų įneša į jį vitališkos jėgos ir pasitikėjimo.
Esu tradicinio teatro šalininkė, todėl grįžus į uždarą erdvę skaudu regėti, kai teatro „mašina“ šiaip ne taip įsisuka, kai teatro uždanga tampa ne paslapties uždanga, o tiesiog draperija.
Galbūt debiutiniame darbe kiek per daug visko – temų, išraiškos priemonių, baimės „būti nuobodžiam“ ir „paleisti žiūrovus“, bet ta kūrybinės komandos vidinė aistra ir aštri pozicija – tokios tikros!
Po kai kurių užsienio kūrėjų spektaklių tiek man, tiek mano kolegoms nusvyra rankos. Yra tekę pasijusti lyg pasaulio kalbų ekspertui, užklydusiam į atskirais garsais genialiai komunikuojančios genties pasaulį.
Moteriškieji Ibseno dramų vaidmenys knygoje gerokai persveria vyriškuosius, iš kurių išskiriamas Regimanto Adomaičio suvaidintas Junas Gabrielius Borkmanas ir Juozo Budraičio Statytojas Solnesas.
Skaitant šią knygą labiausiai krito į akis ryškus disonansas tarp turinio ir pavadinimo.
Juozas Statkevičius barokinį kostiumą stilizuoja „laisva forma”. Bet kadangi baroko muzika ir džiaugsmingasis Händelis, kaip ir aukštosios mados vernisažai, pasižymi balansavimu ant skonio ribos – įžūlus sprendimas pasiteisina.
Erdvė čia ir estetiška, ir atgrasi, merginos, – gražios ir bjaurios, tekstai – paviršutiniškai juokingi, bet turintys dalelę rimtos tiesos. Visą šį katilą finale matome kaip šiandienos moteriškumo obsesijos atvaizdą.
Gaila, kad šie choreografinės minties proveržiai vėliau beveik nebeturi galimybės pasikartoti, o vienkartiniai parodymai iš anksto pasmerkiami vien skubotiems, paviršutiniškiems įspūdžiams.
